Norisi atostogų, kupinų naujų patirčių ir nuotykių? Bene romantiškiausias būdas keliauti – jachta po legendomis bei mitais apipintas Viduržemio ir Karibų jūrų salas.

Dažnai atrodo, kad šiais ciniškais moderniųjų technologijų laikais, kai net menas ir sportas virto politika bei verslu, tikrųjų riterių ir džentelmenų, kuriems būtų svarbu garbė, žodžio laikymasis, draugiškumas ir pergalės be mažiausios apgaulės, nebeliko. Tačiau, pasirodo, yra bendruomenė, kurios nariai tiki vienas kito žodžiu, nereikalauja įrodymų ir nepakenčia nė menkiausios apgaulės net aršiausiose varžybose.
„Buriuotojai – viena šeima, todėl padėti vienas kitam yra šventas reikalas. Mes tikime žmogaus pasakojimais apie keliones, nuotykius bei pergales ir nereikalaujame įrodymų. Nežinau tokio atvejo, kad būtų norima apgauti ar meluojama. Melas netoleruojamas. Gal ir būna visko, tačiau iš principo tai kilnus riteriškas sportas“, – tvirtina Vytas Palavinskas, vienas iš Lietuvoje statytos liukso klasės jachtos „Reliant59“ kapitonų, plaukiojantis Viduržemio ir Karibų jūrose.
„Tai karališkas sportas, dovanojantis pačių gražiausių įspūdžių“, – antrina keramikė bei dailininkė Nomeda Marčėnaitė, ką tik grįžusi iš Viduržemio jūros, kur su draugių kompanija Vyto vadovaujama jachta keliavo palei gražiausias Graikijos pakrantes. Draugės ne tik pamatė romantiškiausias, legendomis apipintas salas, mėgavosi poilsiu po baltomis burėmis bei puikiais patiekalais, bet ir iš naujo atrado viena kitą.

Netikėti susitikimai
Pasak Vyto, kelionės jachtomis suartina net visai nepažįstamus žmones. Štai pirmą kartą keliautojai, įlipę į laivą ir atsidūrę jiems visiškai nepažįstamoje aplinkoje, dažniausiai pasislepia po mandagumo ir paslaugumo kiautu, tačiau greitai tas paviršinis sluoksnis nubyra ir žmonės pasirodo tokie, kokie yra.
„Blogų žmonių neteko sutikti. Atvirkščiai, jachtoje žmonės suartėja ir susidraugauja. Pavyzdžiui, net po penkerių ar dešimties metų sutinku žmonių, su kuriais kartu plaukėm, ir bendraujam kaip vakar išsiskyrę“, – tikina kapitonas.
Kartą lietuviai, plaukdami iš Koso salos į Stambulą, stabtelėjo atsikvėpti prie Kalimno salos esančioje pasakiško grožio ir, kaip atrodė, laukinėje įlankoje – čia maudėsi ir ilsėjosi. Tačiau neaišku iš kur išdygo vietinis graikas ir pakvietė pasisvečiuoti savo namuose, kurie slėpėsi alyvmedžių giraitėje vos už 50 metrų nuo kranto. Vis dėlto buriuotojai nutarė neiti, nes pamanė, kad graikas tenori pasipelnyti iš turistų.
Istorija tuo nesibaigė – vėliau prie lietuvių priplaukė suomiai ir primygtinai pasiūlė neatsisakyti graiko kvietimo. Paklausę patarimo lietuviai tikrai nesigailėjo. „Šeimininkas visą vakarą linksmino svečius kaip tik įmanydamas: grojo liutnia, dainavo, pasakojo graikų mitus ir legendas, kepė ožkieną, vaišino savo vynu, laikomu vynmaišiuose, pagamintuose iš ožkų kailių. Nemažai žinojo apie Lietuvą ir Graikijoje žaidusius krepšininkus“, – prisimena V.Palavinskas.
Pasirodo, svetingasis graikas gyvena laukdamas jachtų, ir kai tik įlankoje prisišvartuoja laivas, visas įgulas kviečiasi į svečius. Mokytoju dirbantis vidutinio amžiaus vyras net anglų kalbą išmoko, kad tik galėtų pasikalbėti su buriuotojais. Už viešnagę pinigų nereikalauja, atvirkščiai, iš principo neima. Lietuviai tik kelis eurus įsiūlė už vandenį, kurio čia tenka atsigabenti iš miesto.
O kai kurie susitikimai pralinksmina ilgam. Štai naktį plaukiant netoli Turkijos lietuvių jachtą kateriu pasiviję pasieniečiai ėmė klausinėti, su kokia vėliava ji plaukia. Su lietuviška?
Tuomet lietuviams buvo liepta prisijungti prie atitinkamo dažnio pasikalbėti. Vos tik buriuotojai prisijungė, išgirdo gražiai žemaitiškai sveikinantis. Pasirodo, lietuvių kariai tąkart dalyvavo NATO misijoje Viduržemio jūroje.
Verta paminėti, kad prasilenkdamos jachtų įgulos visuomet pasisveikina: Viduržemio jūroje buriuotojai sveikinasi, kai mato vieni kitus, o plaukdami per Atlanto vandenyną – vos pamatę kitą jachtą radare. Ir tai nėra tik formalus mandagumas – kita jachta galbūt bus viltis išsigelbėti, jei įvyktų nelaimė.
Egzistuoja ir dar viena nerašyta taisyklė: jei kita jachta pakliuvo į nelaimę ir prireikia kokio daikto jai išsigelbėti, tai tas daiktas atiduodamas. Vytas irgi ne kartą yra padėjęs. Pavyzdžiui, amerikiečių katamaranas viename Graikijos uoste siaučiant audrai niekaip negalėjo prisišvartuoti, tad lietuviai davė krancus (pūsles, tvirtinamas prie šono, kad laivas nesidaužytų į krantinę).
Nerašytų mandagumo taisyklių esama ir daugiau. O ką šiuolaikiniai buriuotojai išsaugojo iš senųjų jūrininkų, garsėjusių visokiais keistais prietarais ir įpročiais, papročių? Kokiais prietarais tikima dar ir šiandien?
„Prieš kelionę stengiamės nešvilpauti, kad neprisišauktume stipraus vėjo. Pačiam yra tekę matyti, kaip patyręs kapitonas susimąstęs nevalingai glosto laivo stiebą. O paklaustas, kodėl taip daro, sako, kad bando prisikviesti vėją“, – pasakoja Vytas ir šypteli, kad, pavyzdžiui, tik tarp lietuvių populiarus ritualas – plaukiant pro uosto vartus Neptūnui paaukoti 50 gramų alkoholinio gėrimo.

Viduržemio jūros perlai
Keliaujant jachta galima visai kitaip pamatyti Turkijos ar Graikijos krantą, iš jūros pusės apžiūrėti turistų pamėgtas Santorino, Kretos, Rodo, Koso ar Korsikos salas, jaukias lagūnas, įlankas su styrančiomis uolomis. O dar kur paprastai turistams sunkiau pasiekiami vulkanai ir ant jų stataus šlaito prigludę mažuliukai miestai ar rūsčios tvirtovės. Viduržemio jūroje, rodos, kiekviena sala dar mena titanų ir Olimpo dievų kovą, Odisėjo klajones ar argonautų žygius ieškant aukso vilnos.
Pavyzdžiui, Nomedai viena labiausiai patikusių salų – vulkaninės kilmės Nisiro sala, esanti šalia Koso. Ten stūkso aukštas ugnikalnis, į kurio viršūnę vingiuoja serpantinai, o aplink kaip kregždžių lizdai “priklijuoti” mažučiai balti miesteliai. Ten ir šiandien gali pajusti, kad antikiniai mitai dar gyvi.
„Nisiro saloje stūkso fortas, o žmonės vis dar tiki, kad jis pastatytas atlantų. Fortas pastatytas iš milžiniškų akmenų, kurie sudėti ne bet kaip – suleisti labai keistais kampais. Tiesiog sunku įsivaizduoti, kaip tada žmonės, neturintys tokių modernių technologijų, galėjo pastatyti tokį fortą. Ir laiptų aukštis keistas, tarsi skirtas ne žmonėms, o gerokai aukštesnio ūgio būtybėms, pavyzdžiui, atlantams. Įsivaizduojama, kad jų ūgis – 3–3,5 metro“, – pasakoja Nomeda.
Kelionės jachtomis įdomios ne tik tuo, kad pamatai tas salas, kurių keliaudamas sausuma neturėtum galimybės apžiūrėti, bet ir tuo, kad jachtoje galima rasti visokiausios veiklos. „Galima plaukti ir tinginiauti kaip ruoniams. Mes taip ir plaukėm, mėgaudamosi jūros bangomis, saulės spinduliais ir tingiu drybsojimu po baltomis burėmis“, – prisimena Nomeda.
Ištroškę naujos veiklos keliautojai gali išbandyti viską – pastovėti prie šturvalo ar tempti bures. „Vyrų kompanijai paprastai svarbiausi ekstremalūs nuotykiai – per naktį kažkur nuplaukti, panerti, žuvų pagauti. Tėvai, keliaujantys su vaikais, gali atsipūsti, nes vaikams viskas įdomu – ir kompasu, ir jūrlapiais pasimokyti naudotis“, – pasakoja jachtos kapitonas.