Kvapas turi neįtikėtinų galių – iš užmaršties prikelia prisiminimus, gydo ar priverčia šyptelėti liūdniausią dieną.

Tereikia uostelėti iš neišvaizdaus buteliuko ir jau prisimeni levandomis dvelkiantį Provansą, sandalmedžio aromatu gundančią Indiją, rožėmis viliojančius Bulgarijos slėnius, persiškus sodus ar čiobreliais, šalavijais ir mėtomis kvepiančią lietuvišką pievą.
Kvepalai visais laikais masino žmones savo stebuklinga galia paveikti nuotaiką, sveikatą ar pasikvėpinus jais sudominti priešingos lyties atstovą. Nežabota fantazija apdovanoto rašytojo Patricko Süskindo romanas „Kvepalai. Vieno žudiko istorija” pakeri nuo pirmo puslapio ir užgniaužęs kvapą seki šiek tiek demonizuoto personažo Žano Batisto Grenujo, apdovanoto absoliučia uosle, tačiau neturinčio jokio asmeninio kvapo, kelionę per kvapų pasaulį. Romane žūsta žmonės, dūžta likimai, o minios tampa valdomos nuostabiais kvepalais sužadinus slapčiausias svajones ar prabudinus pačius žemiausius instinktus.
Realūs istoriniai faktai irgi byloja apie ne mažiau žiaurius įvykius – tobuli kvepalai ar retos aromatinės medžiagos kainavo brangiau nei auksas ir ne vienas pirklys ar kvepalų kūrėjas padėjo savo galvas konkurencinėje kovoje. Apie tai būtų galima parašyti ne vieną romaną ar detektyvinę istoriją. Kita vertus, paradoksalu, tačiau pažintinės mokslinės ekspedicijos, kurių metu tyrinėjami augalai ir jų kvapai, ko gero, yra netgi įdomesnės nei įtaigūs romanai ar paslaptingos istorijos apie alchemikų išradimus ir paslaptingą kvepalų meistro sugebėjimą atimti iš augalo jo dvasią – kvapą.
„Ne visai taip yra, kad atėmus augalo kvapą – atimi jo dvasią. Augalo dvasia nėra tik kvapas. Tai kažkas kita, iš ko mes pažįstame augalą kaip tokį. Be to, distiliuojant augalą net nebūtina jį visą išrauti, galima iš vieno paimti stiebelį, iš kito – lapelį ar šapelį, taip nenuskriaudžiamas visas augalas“, – iš knygos suformuoto įspūdžio šypteli Laimė Kiškūnė, antropologė ir “Kvapų namų” įkūrėja.
Kvapniosios ekspedicijos
L.Kiškūnė su bendraminčiais leidžiasi į pažintines ir tiriamąsias ekspedicijas norėdama geriau pažinti augalus, jų auginimą ir kvapus. “Keliauju mokytis. Manau, tai pats geriausias mokymasis – būti lauke pievoje, čiupinėti, uosti ir matyti tuos augalus, bendrauti, pažinti juos. Keliaujam ne turistų takeliais, o unikaliomis vietomis, kur auga augalai, kartu keliauja ir kolegos mokslininkai, kurie tuos augalus renka, pažįsta, distiliuoja”, – pasakoja ponia Laimė.
Pasak pašnekovės, kiekviena šalis turi aromatinių augalų, tačiau įdomesnės yra pietų šalys, nes ten daugiau saulės ir kalnų mikroklimatas kitoks, auga kitokie augalai. Be to, net tokie patys augalai, kurie auga Lietuvoje, Kryme, Armėnijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje ar Indijoje kvepia kitaip. „Todėl negalima sakyti, kad, pavyzdžiui, Prancūzija kvapesnė nei Indonezija ar Australijos pietūs, kur eukaliptai ar mirtenės kvepia tikrai beprotiškai. Juk ir Kryme yra nuostabi augmenija, o Himalajų pievų kvapas tiesiog tvyro ore“, – pasakoja tyrinėtoja.
Štai Irane, Širazo regione, kuris kadaise priklausė senajai Persijos teritorijai, ponia Laimė su bendrakeleiviais tyrinėjo damaskines rožes. Šiame regione damaskinės rožės yra endeminiai augalai. Jos skiriasi nuo rožių, kurios auga Turkijoje, Ispartos slėnyje, Bulgarijos Kazanlyko slėnyje ar kitur. „Buvo labai įdomu bendrauti su žmonėmis, kurie tas rožes augina, stebėti, kaip distiliuojamas rožių vanduo, kaip apjungiamos senosios distiliavimo technologijos su naujomis. Tyrinėjome ir skirtingame aukštyje augančias rožes“, – teigia pašnekovė.
Pietų Irane akį traukia ir gražiai susodinti sodai, mat šiose vietose žmonės nuo seno turi sodų kultūrą ir nuo seno moka, kaip teisingai auginti sodus. Pavyzdžiui, kaip pagrindinė kultūra auginami granatai, tarp jų auga vynuogės, o rožės žydi apsauginėse ir skiriamosiose zonose. „Kaip pas mus visur stovi kolos ar fantos buteliai, taip ten parduotuvėse matėme daugybę įvairių rūšių gėlių, žolių ir prieskonių vandenų. Žmonės juos geria. Kiekviename viešbutyje ar restorane, kiekvienoje vietoje, kur nueidavome ar nuvažiuodavome, mums patiekdavo labai įvairų rožių vandenį: su citrinomis, su cukrumi ar be cukraus, su medumi, kardamonais. Ūkio šeimininkas mums virė arbatą iš rožių vandens su šafranu, nes tuo metu distiliavo rožių vandenį ir jo buvo labai daug. Mes galėjome netgi praustis“, – prisimena ponia Laimė.
L.Kiškūnė rožes tyrinėjo ir Bulgarijoje, į kurią šios gėlės pateko XIV-XVI a., kai dabartinė šalies teritorija priklausė Osmanų imperijai. Rožės buvo pradėtos auginti Kazanlyko slėnyje, kuris šiandien yra labai mėgstamas turistų. Dėmesio vertas ir čia esantis rožių muziejus. Na, o Andalūzija keliautojai buvo įdomi dėl kvapniųjų švytrūnų augimviečių. Mat šie augalai išskiria dervą – tai viena brangiausių medžiagų, kuri yra naudojama kvepaluose.
Provanse kiekvienam keliautojui palieka įspūdį tvarkingų mėlynai žydinčių levandų lysvės, nusidriekusios į tolį kiek tik akys užmato. Jos dažniausiai ir puikuojasi turistų nuotraukose, atvirukuose ar kataloguose. Pasak tyrinėtojos, net ne levandos, o gražuoliai levandinai, auginami pramoniniu būdu. O štai mūsų pašnekovę labiausiai domino levandos, augančios įvairiame aukštyje kalnuose. „Laukinės levandos kupstelis labai menkas, žiedelis mažutis, visas pasišiaušęs, tačiau kaip kvepia… Jame apstu eterinių aliejų“, – sako L.Kiškūnė, levandas tyrinėjusi ir Indijos Himalajuose, kur jos auga pačiame aukščiausiame taške – apie 3,5 tūkst. m. aukštyje.