„Veido“ pašnekovė keliauja po pasaulį, kraunasi lagaminus ir vėl juos iškrauna, ilgam neapsistoja toje pačioje vietoje, suderina du darbus ir viskam atranda laiko, tokia yra , 27-erių metų Vaida Savickaitė, kuri savo gyvenimo įspūdžiais dalinasi tinklaraštyje „Gyvenu gerai“. Jos gyvenimas yra viena didelė kelionė, į kurią ji sutiko priimti ir mus, žodžių ir prisiminimų pagalba.

Emilija PLEPYTĖ

Kaip save pristatote kitiems?

Esu keliautoja ir avantiūristė. Esu ta, kuri turi labai daug svajonių ir sugeba surasti būdų savo svajones įgyvendinti. Baigusi mokykla įstojau i Vilniaus universitetą ir baigiau informologijos studijas. Šiuo metu gyvenu ir dirbu Šveicarijoje bei nuotoliniu būdu Lietuvoje.

Kaip kilo idėja rašyti internetinį dienoraštį „Gyvenu gerai“?

Rašyti internetinį dienoraštį pradėjau tuomet, kai su studentų programa „Work&Travel“ iškeliavau į Ameriką. Tuomet tai buvo vienas iš komunikacijos kanalų su draugais ir artimaisiais, vėliau išaugęs į nuolat atnaujinamą asmeninį kelionių žurnalą. Per tuos penkis metus gerokai pasikeičiau, pradėjau į pasaulį žiūrėti nebe tokiomis naiviomis akimis, tačiau užrašytos istorijos liko, ir dabar mano tinklaraštis yra kaip prisiminimų archyvas, kurį kartais pačiai labai smagu paskaityti.

„Gyvenu gerai“ kodėl toks pavadinimas?

Vienas iš tinklaraščio „Gyvenu gerai“ tikslų – dalintis pozityvu. Juk tipinis, statistinis lietuvis gyvena blogai, uždirba mažai, amžinai dėl kažko nepatenkintas. Norėjau paneigti šį stereotipą, nes juk viskas priklauso nuo tavęs paties ir tavo požiūrio į gyvenimą. Aš visuomet stengiuosi gyventi taip, kad paklausta, kaip man sekasi, nuoširdžiai galėčiau atsakyti „Ačiū, gyvenu gerai“, tai ir savo tinklarašytyje stengiuosi įkvėpti savo skaitytojus pažiūrėti į gyvenimą gražesniu kampu.

Iš kur atsirado aistra kelionėms?

Nuo mažens svajojau keliauti. Būdama maža mergaite aš labai domėjausi istorija ir geografija. Vartydama vadovėlius įsivaizduodavau, kad kai užaugsiu, tai aš tikrai keliausiu. Dabar turiu visas tam reikalingas sąlygas. Turiu laiko, dirbu ir užsidirbu. Nepasakyčiau, kad tai yra kažkoks pomėgis, turbūt tai jau yra gyvenimo būdas. Darau tai, kas man patinka.

Kaip išsirenkate šalį į kurią keliausite?

Dažniausiai renkuosi pagal kainą, prioritetas pigesni skrydžiai, nes tai labai praktiška. Dar stengiuosi keliauti ten kur nesu buvusi.

Papasakokite, kiek ir kokiose šalyse jums jau teko apsilankyti?

Man atrodo aplankiau 20 šalių, neskaičiuojant tranzitinių. Buvau Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Graikijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Vengrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bahamose, Kanadoje, Tunise, Honkonge, Singapūre, Filipinuose, Kambodžoje, Tailande ir Indonezijoje. Keturiose iš jų praleidau ne trumpiau kaip po 3 mėnesius.

Kokia buvo pati pirmoji jūsų kelionė iš Lietuvos ir kur išvykote?

Pati pirmoji mano kelionė buvo i Siciliją. Buvau 11-oje klasėje ir su mokyklos dramos studija važiavome į tarptautinį teatro festivalį. Italija visuomet buvo mano svajonių šalis, tad labai simboliška, kad mano pirmoji kelionė į užsienį buvo į Italiją, pirmoji savarankiška kelionė taip pat į Italiją.

Kurioje šalyje gyvenote ilgiausiai?

Ilgiausiai svečioje šalyje gyvenau Šveicarijoje. Jei suskaičiuočiau visą laiką, praleistą čia iki šiol, tai būtų truputis virš metų.

Kaip jūs pasiruošiate lagaminą ar kuprinę savo kelionei?

Kadaise būdavo gan sunku susikrauti lagaminą. Išmokau atsirinkti daiktus, kurių tikrai reikia, ir dabar man daiktų pakavimas nebėra galvos skausmas. Išmokau keliauti su minimaliu kiekiu daiktų: truputis rūbų, truputis kosmetikos, dvi poros batų, maža vaistinėlė, keletas elektroninių prietaisų ir visi jiems priklausantys pakrovėjai. Daugiau nelabai ko ir reikia. Anksčiau atrodydavo, kad savaitės atostogoms reikia kone pusės spintos rūbų ( „O kas bus, jeigu šalta, karšta, išsitepsiu ir pan.?“) Dabar užtenka vienos poros džinsų, švarkelio, uždaros avalynės, šortų ir keleto palaidinių. Tas pats su papildomais daiktais, tokiais kaip knygos ir žurnalai („O ką ar veiksiu oro uoste? Lėktuve? Prie jūros? Šitą knygą jau baigiu skaityti, gal dar vieną įsidėti?“) Dabar turiu vieną elektroninę skaityklę, išsprendžiančią visus „O jeigu…“ Nuolat kraudama ir iškraudama lagaminą supratau, kad kuo mažiau daiktų su savimi turi, tuo mažiau dėl ko nors rūpiniesi ir paprasčiau judi.

Be kokių 5 daiktų jūs neįsivaizduojate savo kelionės?

Kompiuterio, fotoaparato, telefono, paso ir pinigų.

Kodėl būtent šie daiktai?

Be paso nekirsi valstybės sienos, be pinigų šiaip nekeliausi, telefonas padeda kuomet reikia susiskambinti ir galbūt reikia pagalbos, o fotoaparatas ir kompiuteris reikalingi dėl to, kad fotografija yra vienas didžiausių mano pomėgių ir kompiuteris tam, kad turėčiau kur tas nuotraukas įkrauti ir jomis pasidalinti.

Kiekviena kelionė yra kupina nuotykių, koks nuotykis jūsų atmintyje įstrigo labiausiai?

Su draugais keliavome po Ameriką ir vykome prie Didžiojo kanjono, tą naktį neradome nakvynės jokiame aplinkui esančiame miestelyje. Važiavome po miestelius, vaikščiojome po viešbučius, tačiau viskas buvo užsakyta. Tiesiog nebeliko nieko kito kaip nusipirkti čiužinius, nuvažiuoti prie ežero ir miegoti ant smėlio po atviru dangumi. Visiškai neplanuotai, bet tai buvo tobuliausias rytas ir pats gražiausias saulėtekis, kurį prisimenu.

Žinoma, kad visame pasaulyje gausu ilgapirščių. Jums teko tiesiogiai susidurti su jais ir pačiai nukentėti nuo jų?

Teko, tai buvo labai nemaloni situacija. Buvau Balyje ir man bešokant klube iš rankinės ištraukė piniginę. Su mano asmens dokumentais, banko kortelėmis, pinigais ir nardymo licencija. Gavau pamoką, kad nereikia neštis į klubą brangių daiktų.

Kurioje šalyje žmonės jums pasirodė svetingiausi?

Svetingiausi žmonės man pasirodė Amerikoje. Ten sutikau daug žmonių, kurie man ir mano draugėms labai daug padėjo. Žinoma, tai labai didelė šalis, gal ne visi amerikiečiai tokie ir gal man labai sekėsi.

Yra šalių į kurias jūs nenorite nuvykti?

Nenoriu vykti ten kur yra pavojinga, kur yra diskriminuojamos moterys, ten kur kariniai konfliktai, ten kur didelis ligų ir stichinių nelaimių pavojus. Man labai svarbu jaustis saugiai.

Dabar vis dažniau girdime apie lėktuvų katastrofas, kurios nusineša šimtus žmonių gyvybių. Nėra buvę, kad kiltų baimė skristi lėktuvu?

Kartais sakau, kad lėktuvais skraidau dažniau nei važiuoju autobusais, tad atrodo, jau esu mačiusi nemažai visko. Visgi vieną kartą buvo tikrai nejauku. Tuomet keliavome su draugėmis po Filipinus ir tarp salų skraidėme vietinėmis avialinijomis, kurios šiaip jau yra vienos nesaugiausių pasaulyje. Prieš skrydį šalia sėdintis vyras žegnojosi ir meldėsi, skrydžio metu lėktuvą nuolat purtė, o nusileidus visas salonas prisipildė neaiškių garų. Džiaugiausi išlipusi sveika ir gyva!

Kokios kelionės nusimato jūsų planuose, per ateinančius 5 metus?

Šią vasarą gavau leidimą dirbti Šveicarijoje ateinančius 5 metus, tai nors metus planuoju čia pagyventi. Šiuo metu didelių kelionių užmojų neturiu. Manau, bent jau artimiausiu metu apsiribosiu kelionėmis po Šveicariją, trumpomis kelių dienų išvykomis į gražesnius, Europos miestus, o ilgesnes keliones palieku ateičiai. Labai norėčiau į Australiją, Naująją Zelandiją ir Pietų Ameriką, bet kol kas tai tik svajonių lygmeny, rimto planavimo dar nepradėjau.

Kaip atrodo jūsų gyvenimo būdas, kai jūs taip dažnai keičiate savo gyvenamą vietą?

Mano gyvenimo būdas labai dinamiškas. Pastaruosius keturis metus kone kas keturis mėnesius keičiau gyvenamąją vietą, miestą, šalį. Aplink mane nuolat keičiasi patys įvairiausi žmonės iš viso pasaulio. Iš vienos pusės tai žavi, nes visiškai nepažįstu monotonijos, aš nuolat esu kažkokiame planavime ir nesibaigiančiame nuotykių sūkury, tačiau iš kitos pusės, kartais tai vargina. Dėl šio nepastovumo kenčia mano asmeninis gyvenimas, neturiu galimybės įsitraukti į ilgalaikius užsiėmimus. Čia kaip visur – savi pliusai, savi minusai.

Jūs pati planuojate savo keliones. Kodėl pirmenybę teikiate šiam būdui, o ne agentūroms, kuriose būna viskas įtraukta?

Aš galiu puikiai keliones susiplanuoti ir pati, tai kam man tai patikėti kitiems žmonėms. Juo labiau, kad aš kelionę susiplanuosiu tokią, kokios noriu aš, o ne tai kokią man pasiūlys, kas yra populiariausiuose turistiniuose maršrutuose. Ką galiu padaryti pati, tai stengiuosi ir padaryti.

Savo internetinio dienoraštyje rašėte, kad prieš keliaudama į Havajus ir Bahamus ieškojot kur reikės apsistoti, todėl naudojotės CouchSurfing‘o paslaugomis. Papasakokite plačiau apie šį tinklalapį ir kuo jis yra naudingas?

Tai keliautojų bendruomenė internete, veikianti mainų principu. Žmonės, kurie priima tave į savo namus, dažniausiai yra tokie pat keliautojai, kuriems reikia laikinų namų jų lankomame kitame mieste. Tai galimybė ne tik sutaupyti keliaujant, bet taip pat susirasti draugų, pažinti lankomą vietovę kitu, ne turistiniu kampu.

Kiekvienoje šalyje ragaudavote vis kitokio maisto. Skirtingos šalys – skirtinga virtuvė. Kurios aplankytos šalies virtuvė jums įsiminė labiausiai?

Mano mėgstamiausia virtuvė yra italų ir tailandiečių. Italų virtuvė yra nuodėminga, bet niekada neatsisakyčiau puikiai paruoštos pastos su daug parmezano sūrio, ką tik iš krosnies ištrauktos picos, porcijos gelato ir kvapnaus itališko kapučino puodelio. Tuo tarpu Tailando virtuvei žemai lenkiu galvą už visus ryžių ir jūros gėrybių patiekalus, prieskoningas sriubas ir daržovių patiekalus.

Ne paslaptis, kad kelionės reikalauja ir nemažo finansinio indėlio. Kaip sugebate sukaupti tiek pinigų kelionėms?

Daug dirbu, užsidirbu, taupau ir keliauju. Išmokau nepirkti nereikalingų daiktų. nes tvirtai tikiu, kad ne materialūs daiktai daro mus turtingais, o viduje kaupiamos patirtys ir išgyvenimai. Kelionėms išleidžiu nemažai pinigų, tačiau viską užsidirbu pati derindama du pastovius darbus ir dar neatsisakydama papildomų, jei kartais pasitaiko galimybė ką nors pafotografuoti arba ką nors sumaketuoti.

Žmogus su laiku keičiasi, įgauna naujų savybių, o kelionės ir nuotykiai jose ypač padeda. Ko išmokote kelionėse, galbūt tam tikri įvykiai, sutikti žmonės, jus pakeitė ir patobulino kaip asmenybę?

Kelionės tikrai padėjo suformuoti mano asmenybę. Keliaudama supratau, kad niekas nėra neįmanoma, kai kažko labai nori ir dėl to stengiesi. Kelionės man įkvėpė pasitikėjimo savimi ir kitais žmonėmis.
Ką patartumėte tiems, kurie nori keliauti, bet susiduria su baimėmis ar nežino nuo ko pradėti. Ką jiems reikėtų daryti, jeigu jie labai nori keliauti, bet abejoja arba bijo?

Praktiškiausias patarimas būtų užsirašyti svajones ir baimes ant popieriaus lapo. Kai jos aiškiai įvardintos ir yra žinoma, ko bijoma, lengviau surasti būdus, kaip su jomis kovoti.  Kol visa tai galvoje ir nežinai, ko tiksliai bijai, viskas atrodo kur kas baisiau nei yra iš tikrųjų. Užsirašius viskas atrodo paprasčiau. O šiaip gyvenimas yra tik vienas ir jis gali būti labai trumpas, tad nėra jokio reikalo laukti rytojaus, kito mėnesio, kitų metų, kol pasieksite karjeros viršūnę ar užaugs vaikai. Gyventi reikia šiandien ir savo svajonių išsipildymo siekti taip pat reikia šiandien.