Dideli dalykai, kad ir valstybės įvaizdis, susideda iš smulkmenų, pavyzdžiui, atvirukų. Be to, šie daro pasaulį jaukesnį.

Prieš penkerius metus iš paprasto noro padaryti kasdienį gyvenimą smagesnį prasidėjusio projekto “Postcrossing” atvirukai, keliaudami į ir iš 211 šalių, jau bent 655 tūkst. kartų apsuko Žemės rutulį.
Portugalui studentui Paulo visada patiko gauti atvirukų, o smagiausia – iš netikėtų ar net negirdėtų vietų. Tokių keistuolių jis pažinojo ir daugiau, bet tada dar niekas nebuvo sugalvojęs, kaip tarp jų užmegzti ryšį ir jį palaikyti. Teko šito imtis pačiam.

Prasidėjęs kaip studentiškas projektas, “Postcrossing” dabar tapo bene pagrindiniu Paulo Magalhaeso užsiėmimu – kitiems užsakymams kurti ir interneto puslapiams prižiūrėti lieka ne tiek jau daug laiko. Gautų ir, suprantama, užregistruotų atvirukų skaičius jau greitai pasieks penkis milijonus, sistema sudaro galimybę įkelti ir skenuotą atviruko atvaizdą, taigi tenka reguliuoti didžiulį duomenų srautą.

Maži atradimai su pašto antspaudu

Gerai, kad dvidešimt pirmojo amžiaus technologijos gerokai padeda dvidešimtojo amžiaus relikto – atviruko – gerbėjams: “Postcrossing” komanda, savanoriai talkininkai, gyvena ir dirba Australijoje, Suomijoje, Portugalijoje, Vokietijoje… Ne vien peržvelgus statistiką tampa akivaizdu, kad elektroninės ryšio priemonės neišstums seno gero pašto: klaviatūra rinkta žinutė, kad ir išmoningiausia, nebus tokia daugiamatė ir – svarbiausia – tokia reali ir apčiuopiama kaip miniatiūra su pašto antspaudu. Nedaugiažodžiaujantis atvirukas tikrai dovanoja gerą emociją. Per atvirukus pasaulis ima atrodyti kur kas jaukesnis.

Dar studijuodamas Paulo mainų programos padedamas atsidūrė Nyderlanduose – tada ir pajuto, kad jį labai traukia keliauti, pagyventi kitose vietose ir kultūrose. Paskui atsirado galimybė devynis mėnesius padirbėti JAV, vėliau porai metų atsidūrė Kinijoje, Šanchajuje – pats laiko tai itin vertinga patirtimi. Dabar jau kurį laiką gyvena Slovėnijoje. Paulo keliauti patinka ne dėl turistinių įspūdžių – jam smagu gyvenant svetur pažinti vietinius, jų gyvenseną ir mentalitetą. Dar smagiau, kai tuo gali dalytis, t.y. padaryti taip, kad kiekvienas norintysis gautų užfiksuotą kitokios tikrovės, o gal ir vaizduotės atspindį – atviruką.

Naujoji žiniatinklio demokratija

Be žiniatinklio svetainės www.postcrossing.com dalytis būtų sunkiau. Užsiregistravęs “Postcrossing” sistemoje gali būti tikras, kad gausi atvirukų tol, kol pats juos siųsi, tik neaišku, iš kurio pasaulio kampelio, užtat tikimybė, kad siuntėjas pasistengs pradžiuginti – tikrai didelė. Kadangi atviruko tekstas – ne reportažas, netgi vos vos pramokta anglų kalba nėra kliūtis, juolab kad kai kurie “postkroseriai” netgi prašo siuntėjo rašyti gimtąja kalba. Demokratiškesnę bendriją net sunku būtų įsivaizduoti.

Džiaugsmas dalytis, matyt, bendras didžiajai gausios “postkroserių” bendruomenės daliai. Vilnietis Egidijus Tutkus jau trečius metus džiaugiasi galėdamas parinkti ir išsiųsti adresato interesus ar skonį atitinkantį atviruką. “Man turbūt smagiau siųsti nei gauti”, – prisipažįsta. Dar smagiau, kai sulaukia entuziastingo atsako – kad ir poros klaviatūra rinktų neformalių žodžių.

Pats Egidijus “Postcrossing” atrado sklaidydamas kompiuterijai skirtą popierinį žurnalą, o išbandęs pajuto, kad siųsdamas ir gaudamas atvirukus tarsi atranda daugiau vidinės ramybės. Tai tarsi poilsis nuo… gausių kelionių.

Elitinius Lietuvos sportininkus į treniruočių stovyklas ir varžybas lydintis Egidijus prisipažįsta: “Tas važinėjimas jau iki gyvo kaulo įkyrėjo”. Bet atvirukai leidžia į tokį pusiau nomadišką gyvenimą pažvelgti tarsi iš kitos perspektyvos. Tačiau Kinija ir apskritai Azija, kaip ir Afrikos, Okeanijos ar Pietų Amerikos šalys, jį vis dar traukia, jų nepalietė kelionių nuovargis:. “Ten plačiau atmerki akis, nes įprasti mūsų masteliai netinka – nei gamtai, nei kasdienybei”.

Gal todėl jį, mėgstantį ir mokantį fotografuoti, mažiausiai domina turistiniai atvirukai su miestų vaizdais – kur kas įdomesnės pašto miniatiūros, kuriose užfiksuoti keisti, netgi provokuojantys ar tiesiog netikėti vaizdai: “Esu įsitikinęs, kad kelionių genas įgimtas visiems žmonėms. Atvirukai – jo penas”.

Adresatas – mokykla

Beje, vienas atvirukas gerų emocijų puokšte gali pražysti ne tik jo gavėjui. Tikrai ne visiems “Postcrossing” aktyvistams rūpi turėti kuo daugiau atvirukų ar pasigirti kuo gausesne juose atspaustų žemėlapių ar nufotografuotų objektų iš UNESCO paveldo sąrašo kolekcija.

Užtat čia rasi garbingos sukakties proga sumaniusį nustebinti mylimą tetulę “pasauline” gimtadienio atvirukų puokšte žmogų, gautus atvirukus nešančiųjų į senelių globos namus (“jei galima – linksmus, stambiu planu, spalvingus”), mokytojų, per atvirukus atveriančių pradinukams langą į platųjį pasaulį, vienu vartotojo vardu užsiregistravusių mokyklos klasių (“mes sumanėme neįprastą projektą”), socialinių darbuotojų ar autizmo paženklintą vaiką auginančią mamą.

Pasirodo, atvirukas gali tapti patrauklia priemone siekiant gražaus tikslo. “Postkroseriai” pernai noriai įsitraukė į Pasaulinei vilkligės dienai skirtą akciją – atvirukai su drugeliais ne tik pradžiugino mažuosius ligoniukus, bet ir atkreipė viešuomenės žvilgsnius į šią ligą.

Jau greitai penkis milijonus gautų atvirukų kraitį sukaupsiantis “Postcrossing” judėjimas ateityje ketina daug rimčiau prisidėti prie tokių ar panašių sumanymų, kad šį projektą plačiau ir paprasčiau būtų galima panaudoti mokyklose.

Prisiminimų skrynia

“Atvirukai man – tarsi sugrįžimas į vaikystę ar paauglystę, – pasakoja kita atvirukų gerbėja vilnietė Lina Vaisetaitė. – Į tuos laikus, kai žmonės norėjo rašyti laiškus ir sužinoti, kaip gyvenama kitur. Tada įdomiausi atrodė nepažįstamų miestų vaizdai – jie iškart nukeldavo į svajonių pasaulį”.

Dabar Linai labai patinka įdomios reprodukcijos, tiesiog smagios scenelės – ypač su dviračiais, vaikais (“nors tokių labai mažai gaunu”), arkliais. Ir apskritai gražu, kai atvirukas atspindi gyvenimo pomėgius.

“Esu gavusi tiesiog fantastiškų savos gamybos atvirukų – net sunku patikėti, kad galima taip profesionaliai įvaldyti grafines programas”, – stebisi Lina. Didžiausias jos atradimas įsitraukus į “Postcrossing” veiklą, kad yra daugiau tokių “lengvai pakvaišusių” atvirukų mėgėjų. Be to, čia atviruką parenkantis žmogus tikrai perskaito tavo paliktą žinutę. “Aš jau ir su kai kuriais rečiau matomais draugais ėmiau susirašinėti atvirukais – tiesiog tam, kad nenutrūktų šiltas ryšys”, – prisipažįsta.

Neseniai gimtadienio proga viena draugė padovanojo visai nemažą skrynelę atvirukams sudėti, bet ji jau pilna. Suaugusiajam vartyti gautus atvirukus dar smagiau nei vaikui pirmąsias knygas su paveikslėliais. Kartu su “Postcrossing” atsirado ir dar vienas užsiėmimas – ieškoti malonių pašto skyrių. Mat yra daug pašto ženklams neabejingų adresatų, kita vertus, norisi ir pašto ženklą pritaikyti, ir kitą atviruko pusę ne vien žodžiais išmarginti. O pašto langeliai, deja, vis labiau panėšėja į banko.

Pasiūla nepaiso poreikių

Pašto skyriuose pasirinkimas gana skurdus, kita vertus, ir atvykusiam turistui sunku rasti vietų, kuriose prekiaujama atvirukais – tarsi pratęsia šią mintį dar vienas garbingo stažo “postkroseris” iš Klaipėdos Vidmantas Stilius. Tarkime, kruiziniais laivais atplaukę turistai dažniausiai sukiojasi senamiestyje, bet ten yra vos pora “slaptų” vietų, kuriose prekiaujama atvirukais, bet pašto ženklų ten negausi, tad išsiųsti atviruką tampa sudėtinga.

Dar nuo mokyklos laikų atvirukais besidomintis penkiasdešimtmetis, bendraminčių atradęs ieškodamas internete atvirukų su tautiniais drabužiais, svarsto: galbūt taip yra todėl, kad pas mus dėl vienokių ar kitokių priežasčių neprigijo įprotis keliaujant siųsti atvirukus draugams ir artimiesiems, tad siūlantiesiems paslaugas sunku įsivaizduoti poreikius.

Kalbantis su šiam pomėgiui neabejingais tautiečiais skaudi lietuviškų atvirukų tema neišvengiamai iškilo. Mažas pasirinkimas, tie patys “negyvi” architektūros objektai, beveik sovietiškai nuglaistyti, fotografuojami iš tos pačios perspektyvos, jokios dinamikos ar šmaikštumo. Kitokių atvirukų arba išleidžiama nedaug, arba pardavėjai, jei jie nėra fotografijos galerijos, kratosi.

Tad keliaudami “postkroseriai” ne tik siunčia atvirukus, bet ir perka jų atsargas – kai kada net kilogramais (štai Turkijoje sunku atsispirti, kai už eurą galima pasirinkti 20 gražiausių atvirukų). Pasak Vidmanto, pastaruoju metu Klaipėdoje jau galima rasti palyginti patrauklių vietinių leidyklų išleistų turistinių atvirukų, kuriuos jau negėda siųsti, bet dar sunku arba neįmanoma rasti, pavyzdžiui, Lietuvos dailę, meną ar tradicinę kultūrą atspindinčių kokybiškų atvirukų.

Juk Lietuva – tai ne vien Kryžių kalnas ar Vilniaus bažnyčios. Geri mūsų fotografai tikrai sugeba įamžinti kad ir gandralizdžius, apdainuotąsias rūteles, dainų šventę ar gardžią lietuvišką duoną, o ką jau kalbėti apie įdomesnius kraštovaizdžius, jų detales arba nuotaikingas scenas. Nepavyko sužinoti, ar liūdnai pagarsėjusioje šalies įvaizdžio kūrimo programoje bent paminėta atvirukų leidyba.

"Veido" archyvas