Aušra Lėka

Kalifornija, Juta, Nevada, Arizona, Aidahas, Vajomingas, Montana (JAV)

„Mūsų susilamdę lagaminai buvo vėl suversti ant šaligatvio. Mes turėjome traukti ilgais keliais. Bet tai nebuvo svarbu, nes pats kelias – tai gyvenimas.“ Prieš daug metų skaitydama Jacko Kerouaco kultinį romaną „Kelyje“ net neįsivaizdavau, kad ir aš, kaip jo herojai, stovėsiu San Fransiske, ant šaligatvio – lėktuvuose aplamdyti lagaminai (beje, grįžtant vienas jų dar ir išlaužtas JAV apsaugos tarnybų, palikusių raštelį, kad to prireikė… mūsų pačių saugumui), rankose – nuomoto „Huyndai“ (aiškiai kiek per mažo tokiam maršrutui, bet kokių klaidų nepadarai taupydamas kelionės biudžetą) rakteliai, o prieš akis – trys savaitės ir trys dienos, per kurias – beveik 7 tūkst. km (kas yra tiek pat kiek nuo Vilniaus iki Niujorko, atstumą skaičiuojant paukščio skrydžio principu) per septynias iš penkiasdešimties JAV valstijų.

Beje, kiek nuvažiuota kilometrų, tiek vidutiniškai litų palengvėjo ir piniginė.

Keliai ir automobiliai

„Love me, tender, love me true…“ – tebedainuoja Elvis Presley iš Viljamso miestelio Arizonoje neįtikėtino kičo suvenyrų krautuvėlių, prie vienos kurių net šypsosi jo statula. Prie kalifornietiško vyno ir alaus degustacinės baro tebestovi (būtent stovi, nes jie – tik dekoracija) lyg ką tik stabtelėję praėjusio amžiaus penktojo šeštojo dešimtmečio automobiliai. Net degalinė – anų laikų. Užkonservuota praeitis ir šiandien maitina legendinio „Route 66“ – garsiausio istorinio Amerikos kelio miestelius.

Nors Amerikos kelių motina ir pagrindine JAV gatve vadinamas 2451 mylių, arba 3945 km, kelias, 1926 m. nusidriekęs įstrižai visų JAV, sujungdamas Čikagą su Santa Monika Kalifornijoje, šiandien jau „pensininkas“, negali susilaikyti nuo pagundos juo pralėkti bent mylią kitą, nes nebūtų „užskaityta“, kad buvai toje laisvės dvasios Amerikoje, kuri po ją keliaujant mintimis kartu su J.Kerouaco herojais kažkada atrodė nepasiekiamai tolima.

Viljamse ar Seligmane ir šiandien pasijunti taip, lyg laikas būtų atsuktas atgal, ir net pajunti užuojautą čia gimusiai jaunajai kartai, ištisą parą turinčiai gyventi praėjusio šimtmečio vidurio melodijomis įgarsintuose miesteliuose. Gerai, kad siekiant autentikos bent jau jie neverčiami kopijuoti čia vienų einamiausių suvenyrų herojų – vaikinukai šukuotis plaukų pagal Presley, o merginos vilkėti rizikingai pūstų kaip Marilyn Monroe suknelių, kaip kad kokioje Bolivijoje vaikai verčiami vaidinti Titikakos ežero plaukiojančių salų nuolatinius gyventojus.

Užsikonservavimas praeityje lig šiol maitina „Route 66“  pagimdytus, o paskui apleistus miestukus, bet toli gražu ne visus. Štai legendine trasa važiuoji dešimt, dvidešimt mylių, ir vieninteliai gyvybės ženklai – koks pralekiantis baikeris, besivaikantis J.Kerouaco bitnikų dvasią, vietinio ūkininko traktoriuko posūkio ant istorinio relikto palikta molinga žymė ar keli dar gyvenami namai šalia jau senokai apleistų.

Taip, likimas kartais žiauriai pajuokauja: kur naujasis greitkelis nutolo nuo istorinio kelio, šalia stuksenantys traukiniai nubilda nebeturėdami ko čia stabtelėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.