"Veido" archyvas

Tikras atostogų malonumas sekti paskui “Krikštatėvio” autoriaus kuriamą intrigą ir mėgaujantis pasakotojo talentu. Tai mums dovanoja leidykla “Alma littera” su knygynų naujienos “Keršto kelias” ištrauka.

Maiklas Roganas dar kartą žvilgtelėjo į žėrinčią populiariausio Hamburgo naktinio klubo iškabą. Sinnlich! Schamlos! Sündig! Geidulinga! Begėdiška! Nuodėminga! “Raudonasis Peteris” nesikuklindamas skelbė, ką pardavinėja. Roganas išsitraukė iš kišenės nedidelę nuotraukėlę ir patyrinėjo ją raudonoje šviesoje, kurią skleidė prie durų pritvirtinta kiaulės pavidalo lempelė. Šimtą kartų buvo apžiūrėjęs tą nuotrauką, bet baiminosi neatpažinsiąs žmogaus, kurio ieško. Roganas žinojo – per dešimt metų žmonės smarkiai pasikeičia. Jis pats dabar kitoks.

Pro pataikaujamai linksintį durininką jis įėjo į klubą. Viduje buvo tamsu, tik mažame stačiakampiame ekrane blykčiojo pornografinis filmas. Roganas atsargiai brovėsi pro gausiai apsėstus staliukus, triukšmingą, alkoholiu tvoskiančią minią. Staiga įsižiebė salės šviesos ir užklupo jį prie scenos, jam virš galvos šoko nuogos šviesiaplaukės merginos. Rogano akys tyrinėjo veidus žmonių, įsitaisiusių prie pirmos eilės staliukų. Padavėja palietė jo ranką. Koketuodama vokiškai paklausė:

– Ar Herr Amerikaner ko nors ieško?

Roganas praėjo pro ją suirzęs, kad buvo taip lengvai atpažintas esąs amerikietis. Juto, kaip kraujas daužosi į sidabro plokštelę, laikančią sutvirtintą jo kaukolę, – tai pavojaus signalas. Turės greitai padaryti savo darbą ir grįžti į viešbutį. Jis yrėsi per klubą, apžiūrinėdamas tamsias kerteles, kuriose nuolatiniai lankytojai iš didelių bokalų maukė alų, bandydami sugriebti artimiausią padavėją. Jis dirsčiojo į užuolaidomis atskirtas kabinas, kuriose ant odinių sofų tysojo vyrai ir stebėjo šokėjas ant scenos, o tada pakeldavo telefono ragelį ir pasikviesdavo patikusias merginas prisidėti.

Dabar Roganas ėmė nekantrauti. Jis nebegalėjo ilgiau gaišti. Atsigręžė veidu į sceną. Už nuogų šokančių merginų uždangoje buvo langelis. Pro šį langelį nuolatiniai lankytojai matydavo kitą merginų grupę, besiruošiančią eiti į sceną, ir imdavo ploti kiekvienąsyk, kai kuri nors mergina nusiimdavo liemenėlę ar nusimaudavo kojinę. Kažkas girtu balsu šūktelėjo:

– Pupytės, ak, jūs pupytės, – galėčiau mylėti jus visas.

Roganas atsigręžė į balsą ir nusišypsojo tamsoje. Jis prisiminė tą balsą. Dešimt metų jo nepakeitė. Tai buvo duslus bavariškas storulio balsas, kupinas apsimestinio draugiškumo. Roganas greitai žengė prie jo. Praskleidė savo švarką ir atsegė odinę sagą, kuri per petį permestame dėkle tvirtai laikė pistoletą Walther. Kita ranka iš švarko kišenės ištraukė garso slopintuvą ir laikė jį tarsi pypkę.

Paskui atsidūrė kitapus staliuko, priešais veidą žmogaus, kurio niekada nepamiršo, kurio prisiminimas pastaruosius dešimt metų palaikė jam gyvastį.

Balsas jo neapgavo; tai buvo Karlas Pfanas. Vokietis tikriausiai priaugęs penkiasdešimt svarų ir beveik visai nuplikęs, tik kelios šviesios sruogos įstrižai dengė riebaluotą viršugalvį, bet burna buvo tokia pat maža ir beveik tokia pat žiauri, kokią prisiminė Roganas. Roganas atsisėdo prie gretimo stalelio ir užsisakė gėrimo. Kai užgeso salės šviesos ir ekrane vėl sumirgėjo pornografinis filmas, jis iš dėklo išsitraukė valterį ir laikydamas rankas po stalu ant pistoleto vamzdžio pritvirtino slopintuvą. Ginklas nulinko nuo svorio; iš tokio taikliai šaudysi tik būdamas arčiau nei per penkis jardus. Roganas palinko į dešinę ir patapšnojo Karlui Pfanui per petį.

Stambi galva atsisuko, blizgantis viršugalvis palinko ir dirbtinai draugiškas balsas, kurį Roganas dešimt metų girdėdavo sapnuose, paklausė:

– Taip, mein Freund, ko nori?

Roganas kimiai tarė:

– Esu senas tavo draugas. 1945-aisiais, Rožių pirmadienį*, karnavalo dieną, Miuncheno teisingumo rūmuose sudarėme verslo sandėrį.

Filmas blaškė Karlo Pfano dėmesį ir jo akys krypo į šviesų ekraną.

– Ne, ne, negali būti, – nekantriai tarė jis. – 1945-aisiais tarnavau Tėvynei. Verslininku tapau po karo.

– Kai buvai nacis, – kalbėjo Roganas. – Kai buvai kankintojas… Kai buvai žudikas. – Sidabro plokštelė jo kaukolėje tvinkčiojo kaip pašėlusi. – Mano vardas – Maiklas Roganas. Tarnavau Amerikos žvalgyboje. Ar dabar prisimeni mane?

Milžiniškam Karlo Pfano kūnui grįžtelėjus sudužo stiklas, ir jis tamsoje įsispitrino į Roganą. Vokietis prabilo tyliai, grėsmingai:

– Maiklas Roganas negyvas. Ko iš manęs nori?

– Tavo gyvybės, – atsakė Roganas.

Vienu mostu jis išsitraukė iš po stalo valterį ir įbedė Pfanui į pilvą. Nuspaudė gaiduką. Nuo kulkos jėgos vokiečio kūnas sudrebėjo. Roganas pataisė slopintuvą ir dar kartą iššovė. Prislopintą Pfano mirties riksmą nustelbė naktiniame klube nugriaudėjęs kvatojimas, ekrane rodant komišką gundymo sceną.

Pfano kūnas susmuko ant stalo. Kol bus rodomas filmas, jo nužudymo niekas nepastebės. Roganas nusuko slopintuvą nuo pistoleto ir abu įsidėjo į švarko kišenes. Atsistojo ir tyliai perėjo per pritemdytą naktinį klubą. Durininkas su auksiniais galionais atidavė jam pagarbą ir švilptelėjo kviesdamas taksi, bet Roganas nusisuko ir nudrožė gatvele uosto rajono link. Ilgai vaikščiojo krantine, kol nurimo pašėlusiai daužęsis pulsas. Šaltoje šiaurės Vokietijos mėnesienoje apgriuvę povandeninių laivų angarai ir patys aprūdiję laivai sugrąžino baisias karo šmėklas.

Karlas Pfanas nebegyvas. Dviejų nebėra, liko dar penki, niūriai pamanė Roganas. O paskui bus atlyginta už dešimt naktinių košmarų metų ir jis galės susitaikyti su sidabro plokštele kaukolėje, nesibaigiančiais Kristinos, šaukiančios jo vardą ir prašančios ją gelbėti, klyksmais ir akinamai žybtelėjusia akimirka, kai aukštame skliautuotame Miuncheno teisingumo rūmų kambaryje septyni vyrai jį nužudė it kokį gyvulį. Mėgino nužudyti be jokio orumo, lyg pokštautų.

Krantinėje pūtęs vėjas smelkėsi į kūną, ir Roganas pasuko Reperbano gatve – Virvininko alėja; sukdamas į Davidštrasę praėjo pro policijos nuovadą. Jis nebijojo policijos. Naktiniame klube šviesa buvo pernelyg blausi, kad kas nors būtų pakankamai gerai į jį įsižiūrėjęs ir galėtų tiksliai apibūdinti. Vis dėlto, kad būtų saugus, jis nėrė į šoninę gatvę, prie kurios kabėjo didelis medinis ženklas: “Paaugliams eiti draudžiama!” Gatvė atrodė tokia pati kaip ir visos kitos, kol nepasuko už kampo.

Jis netikėtai atsidūrė garsiojoje Hamburgo Šv. Pauliaus gatvėje, miesto dalyje, skirtoje legaliai prostitucijai, ryškiai apšviestoje ir pilnoje vaikštinėjančių vyrų. Triaukščiai neskoningai puošnūs pastatai iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskyrė, tik visuose vyko linksmybės. Už didžiulių vitrinų pirmuose aukštuose buvo matyti kambariai. Krėsluose sėdėjo, skaitė, gėrė kavą ir šnekučiavosi arba ant sofų gulinėjo ir užsisvajojusios į lubas spoksojo pačios gražiausios iš visų Rogano kada nors matytų jaunų merginų.

Kelios dėjosi tvarkančios virtuves ir ryšėjo tik prijuostes, siekiančias iki pusės šlaunų, o užpakalyje nebuvo visai nieko. Prie kiekvieno namo kabojo iškaba: “30 markių už valandą”. Kai kurių langų užuolaidos buvo užtrauktos. Ant juodo audeklo auksu atspaustas žodis Ausverkauft – “Parduota”, išdidžiai skelbiantis, kad koks nors pasiturintis šaunuolis nusisamdė merginą visai nakčiai.

Viena šviesiaplaukė skaitė sėdėdama prie cinkuoto stalo savo virtuvėje. Ji atrodė nelaiminga, nė nekilsteldavo akių į judrią gatvę; prie atverstos knygos telkšojo balutė kavos. Roganas stovėjo lauke prie namo ir laukė, kol ji pakels galvą ir jis pamatys jos veidą. Bet ji nepakėlė akių. Tikriausiai ji negraži, pamanė Roganas. Jis sumokės jai trisdešimt markių vien tam, kad galėtų pailsėti prieš leisdamasis ilgon kelionėn į savo viešbutį. Daktarai sakė, kad jam nesveika jaudintis, o moteris bjauriu veidu jo nesujaudins. Kaukolėje sidabro plokštelę nešiojančiam Roganui buvo uždrausta gerti stiprius gėrimus, pernelyg daug mylėtis ir net pykti. Apie žudymą nieko nebuvo pasakyta.

Įėjęs į skaisčiai apšviestą virtuvę jis pamatė, kad prie stalo sėdinti mergina graži. Ji apgailestaudama užvertė knygą, atsistojo, tada paėmė jį už rankos ir nusivedė į vidinį asmeninį kambarį. Roganas pajuto greitai kylančią geismo bangą, kojos ėmė virpėti, galva tvinkčioti. Žmogžudystės ir bėgimo atoveikis smogė jam visa jėga, ir jis pajuto alpstąs. Susmuko ant lovos, o iš toli atsklido į fleitos garsą panašus jaunos merginos balsas.

– Kas jums? Sergate?

Roganas papurtė galvą ir ėmė grabalioti piniginės. Paskleidė ant lovos pluoštą banknotų ir tarė:

– Perku tave visai nakčiai. Nuleisk užuolaidą. Paskui leisk man pamiegoti.

Kai ji vėl nuėjo į virtuvę, iš marškinių kišenės Roganas išsitraukė mažą buteliuką su piliulėmis ir dvi įsimetė į burną. Tai ir viskas, ką prisiminė prieš prarasdamas sąmonę.

Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė

* – Užgavėnių karnavalo kulminacija, švenčiama Užgavėnių išvakarėse

Apie autorių

"Veido" archyvas

Mario Puzo gimė Niujorke, 1920 m., didelėje imigrantų šeimoje, kuri gyveno prie pat geležinkelio. Rašytojas dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, po karo buvo pasilikęs Vokietijoje, tarnavo karinėse oro pajėgose. Sugrįžęs į Ameriką M.Puzo baigė socialinius mokslus Naujoje mokykloje Niujorke, studijavo Kolumbijos universitete. Pirmoji M.Puzo knyga “Tamsioji arena” buvo išleista 1955 m. Beveik 20 metų jis dirbo vyriausybinėse institucijose Niujorke, o nuo 1963 m. atsidėjo kūrybai, be to, rašė straipsnius vyrų žurnalams. 1969 m. išleistas romanas “Krikštatėvis” apie mafiją jį išgarsino ir tapo perkamiausia knyga Amerikoje. Pagal ją režisieriaus Franciso Fordo Coppolos sukurti filmai laimėjo keletą “Oskarų”. Rašytojas mirė 1999 m. liepos 2 d.