Siekdamas pašalinti Kauno apygardos vyriausiąjį prokurorą Kęstutį Betingį, generalinis prokuroras Darius Valys siekia atsikratyti paskutinio didelį autoritetą tarp kolegų turinčio prokuroro, drįstančio atvirai reikšti savo nuomonę ir principingai ją ginti.

Tai, kad generalinis prokuroras D.Valys nutarė neatsižvelgti į prokurorų Atrankos komisijos išvadą, vienareikšmiškai sakančią, jog iš visų kandidatų į Kauno apygardos vyriausiuosius prokurorus pats geriausias yra dabartinis jos vadovas K.Betingis, vienu metu ir stebina, ir nestebina.
Stebina, nes kurių galų reikalinga toji Atrankos komisija, sudaryta iš Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės atstovų, atitinkama balų sistema vertinanti visų kandidatų gebėjimus deramai atlikti pareigas, jeigu generalinis prokuroras, kaip teigia jo atstovė spaudai, gali į jas neatsižvelgti? D.Valys, niekam nieko neaiškindamas, tiesiog paskelbė pakartotinę atranką, kartu aiškiai parodydamas, kad daugiau nei dešimtmetį Kauno apygardos prokurorams vadovaujantis K.Betingis jam neįtinka.
Nestebina, nes visi žino D.Valio požiūrį į užsispyrusį, karštakošį, bet principingą ir atvirai savo nuomonę reiškiantį prokuratūros veteraną K.Betingį. Tą patį K.Betingį, kuris, Generalinės prokuratūros vadovybei visuomenės akyse bandant jį padaryti atpirkimo ožiu už nevykusiai tirtą Drąsiaus Kedžio bylą, prieš trejus metus atvirai pareiškė: „Prokuratūra šiandien nebetarnauja žmonėms, kaip galėtų tarnauti, jai galima daryti įtaką iš visų pusių. Prokuratūroje nėra stuburo, nėra pozicijos, kas galėtų vykdyti šią politiką – tarnauti valstybei, o pirmiausia žmonėms.“ Už šį atvirumą K.Betingis netrukus gavo tarnybinę nuobaudą ir buvo verčiamas atsistatydinti savo noru, o kai to nepadarė, nušalintas vadovybės įsakymu. Bet K.Betingis, apskundęs teismui jį į paprastus prokurorus pažeminusio tuomet laikinai generalinio prokuroro pareigas ėjusio Raimondo Petrausko sprendimą, susigrąžino Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro postą, nors pakeliui dar turėjo laimėti Vyriausiajame administraciniame teisme, kuriam jo pergalę pirmosios instancijos teisme skundė jau nebe laikinas, o nuolatinis Generalinės prokuratūros vadovas D.Valys. Kuris generalinis norėtų turėti tokį pavaldinį, prikišamai įrodantį savo viršininkui, kad šis neišmanąs įstatymų? Ir ne tik įrodantį, bet ir priverčiantį teisme buvusius prokuratūros vadovus prisipažinti, jog šie jį atleisti norėję ne dėl tarnybinių nusižengimų ar blogo darbo, o tiesiog iš baimės. „Tuo metu aš maniau, kad tai išeitis, – Vilniaus apygardos administraciniame teisme lemeno R.Petrauskas, bandydamas pasiaiškinti, kodėl reikėjo atleisti iš darbo K.Betingį. – Tikslas buvo vienas – noras sustabdyti puolimą prieš prokuratūrą.“
Trejus metus D.Valys ne savo noru privalėjo kęsti maištininką, kuris vien savo buvimu Kauno apygardos prokuratūros vadovo poste kasdien kvestionuodavo ir taip nedidelį vadovo autoritetą. Nujausdamas, kad ši jo kadencija veikiausiai paskutinė ne tik Kauno apygardos, bet ir apskritai prokuratūroje, K.Betingis atvirai kritikuodavo D.Valio atliktą prokuratūros reformą, pirštu baksnodamas į akivaizdžiai prastą jos eigą. „Reformą sugalvojus ir ją vykdant, pirmiausia reikia nepamiršti, kad reformuojamoje struktūroje dirba žmonės, – pernai „Vakarų ekspresui“ sakė K.Betingis. – Jų motyvacija išlieka neigiama, nes prokuratūros reforma daug ką išjudino, bet darbo krūviai žmonėms visose ikiteisminio tyrimo institucijose nemažėja. Pas mus neliko vairuotojų, mažiau dabar turime valytojų, deja, prokurorų padėjėjų, padedančių prokurorams vykdyti funkcijas, nepadaugėjo – visoje apygardoje jų yra vos keli. Dešimt prokurorų – vienas padėjėjas.“
Bet didžiausia K.Betingio nuodėmė generalinio prokuroro akyse ta, kad jis ne tik pats maištavo ir kritikavo vadovybę, bet ir ragino tą daryti kitus prokurorus: “Ne vienas pareigūnas išsako apgailestavimą, kad nemėgino dėl savo teisių pakovoti. Reikia nebijoti sakyti ir kartu siūlyti, kaip būtų geriau. Tačiau suprantu ir nusivylusius. Neaktyvumas ne su šia diena atėjo, o dėl to, kad pareigūnai supranta: skųsies, gali turėti problemų, jei pasakysi nuomonę – sulauksi pasekmių. Tad išgyvenimų dėl rytojaus, aišku, yra, nes kai kam tos pasekmės jau parodytos“, – yra sakęs K.Betingis.
K.Betingis pats yra gyvas pavyzdys, kas Lietuvoje ištinka prokurorus, kurie mano, jog visi piliečiai, nepaisant užimamų pareigų ar įtakos visuomenėje, yra lygūs prieš įstatymą. Šiuo požiūriu jis tiesiog unikalus, nes įvairiais laikais sugebėjo užsitraukti visų šalies vadovų rūstybę.
Pirmą kartą tai nutiko prieš du dešimtmečius, kai K.Betingis, tuo metu vadovavęs Sausio 13-osios bylos tyrimui, iškvietė į apklausą tuometį prezidentą Algirdą Brazauską. Šis paskui dar ilgai maurojo ir griaudėjo: “Kaip išdrįsta!? Jį, pirmąjį prezidentą, kažkoks prokuroras į apklausą kviečia?! Šaukimu, susirašytu ant paprasto popieriuko, dargi su įplėštu kampu?!!” Regis, tuomet labiausiai A.Brazauską įsiutino ne tiek tai, kad kažkas bando jį apklausti, o kad šaukimas buvo ne ant kreidinio popieriaus aukso raidėmis surašytas ir ne kurjerio, bet paprastu paštu į Prezidentūrą atsiųstas, nes dar ilgai tą įplėštą kampelį prisimindavo.
K.Betingis užrūstino ir prezidentą Valdą Adamkų, kai 2002-ųjų pradžioje pradėjo tirti „Lietuvos ryto“ krepšinio arenos privatizavimą ir surengė kratą klubo buhalterijoje, įsikūrusioje ten pat, kur ir tuomet įtakingiausio dienraščio redakcija.
“Lietuvos rytas” spaudė mus ir prezidentą, o prezidento atoveiksmis vėlgi kliuvo mums, – 2004 m. vasarį, iškviestas pasiaiškinti į Seimą, parlamentarams pasakojo tuometis generalinis prokuroras Antanas Klimavičius. – 2002 m. nuo vasario iki gruodžio pabaigos dienraščio redakcijos skiltyje “Laiko ženklai” bent kas trečiame numeryje buvo dergiama prokuratūra, aš asmeniškai ir Betingis. Dėl to dergimo prezidentas buvo labai susirūpinęs ir sakė man: daryk ką nors, generalini prokurore, kad šito nebūtų, kad šita istorija baigtųsi. Aš manau, kad ir prezidentui buvo daromas spaudimas, aš mačiau, koks jis buvo susirūpinęs.”
Istorija baigėsi tuo, kad Generalinė prokuratūra tyrimo atsisakė, V.Adamkus, pasinaudojęs pasikeitusia generalinio prokuroro pavaduotojų skyrimo tvarka, iš esmės atleido K.Betingį iš šių pareigų, o A.Klimavičius ištrėmė jį į Kauno apygardos prokuratūrą.
Taip prokurorams ant K.Betingio kailio buvo parodyta, kad Lietuvoje įstatymas ne visiems vienodai rašytas, bet netgi būdamas tremtyje jis išliko maištingas profesionalas ir nepriklausomos prokuratūros simbolis. Todėl dabar galutinai iš jos šalinamas.