– Skaičiuojama, kad dėl didelio eksporto masto jau pavasarį pristigsime lietuviškų bulvių, morkų kopūstų – šias daržoves turėsime importuoti, o jų kaina, prognozuojama, bus labai didelė. Ar tai ne europietiškos žemės ūkio sistemos grimasos: žemės ūkio dotavimas yra socialistinis reiškinys, tačiau produkcija realizuojama pagal gryniausius kapitalizmo dėsnius – parduodama ten, kur apsimoka labiausiai?

– Tokia situacija, kokia klostosi dabar, pačiai ES naujiena. Neprognozuojami klimato reiškiniai – praėjusios vasaros liūtys Lenkijoje, sausra Rusijoje sunaikino didelę dalį derliaus tose šalyse, tad jos priverstos dalį tradicinių savo produktų importuoti. O ūkininkas, tarp jų ir Lietuvos, parduoda ten, kur geriau perka – tai natūralu ir logiška. Pati ES iki šiol labai skatindavo žemės ūkio produkcijos pardavimą į trečiąsias šalis, nes visada turėdavome perprodukciją. Vietoje užaugintų daržovių, grūdų, pieno produktų trūkumas – visiškai naujas reiškinys ES, bendroji ES politika negali nuolat kaitaliotis, žaibiškai reaguoti į rinkos pokyčius.

– Jei ne eksportas, ar būtume iki naujo derliaus užtekę tradicinių savo daržovių?

– Taip, bent jau bulvių, morkų, kopūstų, burokėlių iki šiol nebūdavo būtina importuoti. Tačiau prieš tai ilgą laiką šių daržovių auginimas buvo nepelningas verslas, tad tokių ūkių yra smarkiai sumažėję. Taigi auginome palyginti nedaug, o paklausa aplinkinėse rinkose šiemet netikėtai išaugo.

– Ar esant tokioms situacijoms nesvarstoma apie eksporto ribojimą? Taip savo grūdų rinką šiemet reguliuoja Rusija, Ukraina.

– ES tokių dalykų nepraktikuoja. Eksporto ribojimas ar uždraudimas pas mus rimtai net nesvarstomi.

– Ar jau aiškėja, kokia bus naujoji ES kaimo rėmimo politika nuo 2014 m., pasibaigus 2007–2013 m. finansinės perspektyvos laikotarpiui? Ar įmanomas visiškas subsidijų žemės ūkiui panaikinimas?

– Geriau jau to niekam netrokšti – Europoje drioksteltų revoliucija, maisto produktų kainos šoktų į begalines aukštumas, juk dabar didelė dalis sąnaudų yra kompensuojamos. Nukentėtų visi vartotojai. Tarp kitko, patys žemdirbiai nukentėtų mažiausiai – tiesiog dėl padidėjusių išlaidų jie būtų priversti branginti savo produkciją.
Tačiau tokių eksperimentų ES neplanuoja. Pasaulinė tendencija – maisto produktų poreikio didėjimas, jų vis daugiau reikia augančioms Kinijos, Indijos rinkoms. JAV, Pietų Amerikos šalys savo žemdirbius taip pat dotuoja – be paramos likęs Europos žemės ūkis sunyktų ir sukeltų maisto produktų krizę.

Taigi ES ir toliau planuoja remti savo žemdirbius, diskutuojama tik apie organizacinius pokyčius. Pavyzdžiui, mes kovojame, kad būtų padidinta ir supaprastinta parama smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams – tokie irgi gali būti pelningi viską tinkamai organizavus. Galbūt žemės ūkiui skiriama dalis kiek sumažės, bet prognozuojamas bendro ES biudžeto padidėjimas, tad kaimą pasieksiančių pinigų kiekis neturėtų sumažėti.