– Kaip Lietuva tarp kitų Europos valstybių atrodo pagal moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimą?

– Geriausiai lygios teisės užtikrinamos Skandinavijos valstybėse. Mes esame maždaug per vidurį. Pavyzdžiui, pagal moterų lyderių skaičių versle užimame antrą vietą tarp ES valstybių, tačiau tuo nereikėtų labai džiaugtis, nes mūsų verslininkės – dažniausiai vidutinio ir smulkiojo verslo atstovės. Labai dažnai tik viena moteris ir dirba savo įmonėje.
– Kokiose srityse pas mus yra didžiausia nelygybė tarp vyrų ir moterų?

– Didžiausia problema, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, yra ta, kad moterys už darbą toje pačioje srityje gauna mažesnį atlyginimą. Pas mus – vidutiniškai 18 proc. mažiau. Moterys renkasi ne tokias atsakingas pareigas, kad galėtų ne tik dirbti, bet ir rūpintis šeima. Europoje moterys dėl tos pačios priežasties dirba ne visą dieną, todėl jų atlyginimai mažesni.

– Kaip vertinate tai, kad šiemet į savivaldybių tarybas išrinkta daugiau negu 20 proc. moterų?

– Tai nedidelis skaičius. Visoje Europoje siekiama, kad ir savivaldybėse, ir Seime sprendimus turėtų teisę priimti 50 proc. vyrų ir 50 proc. moterų. Lietuvoje rinkimų štabuose dirba kelis kartus daugiau moterų negu vyrų, tačiau į sąrašus jų įrašoma daug mažiau. Tokia pati padėtis daugelyje sričių. Pavyzdžiui, universitetuose mokosi 70 proc. merginų, tačiau atsakingus postus dažniau vis tiek užima vyrai.

– Kokie stereotipai labiausiai trukdo lyčių lygybei?

– Per daug metų įbruktas stereotipas, kad moteris, dirbdama vadovaujamą darbą, mažiau laiko skirs šeimai, nors tai jos pagrindinė pareiga. Taip pat labai trukdo sustabarėję darbo santykiai. Viskas pasikeistų, jeigu darbdaviai taptų geranoriškesni – leistų moterims ateiti į darbą vėliau, o tą laiką atidirbti savaitgalį arba vakare, sudarytų sąlygas dirbti namie. Tačiau per krizę buvo žengtas žingsnis atgal – atleidžiamos besilaukiančios, mažų vaikų turinčios moterys.