Kai kam atrodo, kad romanai apie meilę – banalūs. “Keturiasdešimt meilės taisyklių” – tikrai ne toks. Ši knyga netrukus pasirodys Lietuvos knygynuose, o mes siūlome ištrauką.

Ela
Northemptonas, 2008 metų gegužės 31

Ela įtarė, kad jai kažkas negerai. Ji arba pernelyg visur kišasi ir reguliuoja (pavyzdžiui, Dženetės santuokos planus), arba nuolankiai ir pasyviai viską priima (pavyzdžiui, savo vyro romanus). Tarsi būtų dvi Elos: nenuilstanti kontroliuotoja ir beviltiška romuolė. Ir ji pati niekada nežinojo, kuri iš jų kada paims viršų.
Buvo dar ir trečia Ela, kuri tylomis stebėjo viską iš šalies, laukdama savo valandos. Būtent ši Ela jai pasakė, kad ji rami iki nebylumo, bet viduje kamuojasi prismaugta savastis, ruošdamasi pykčio bei maištingumo protrūkiui. Jei ir toliau viskas taip eis, įspėjo trečioji Ela, vieną dieną įvyks sprogimas. Tereikia tik luktelėti.
Paskutinę gegužės dieną svarstydama visus šiuos dalykus, Ela staiga padarė tai, ko jau labai seniai nebuvo dariusi. Ji ėmė melstis. Prašė Dievo arba dovanoti jai meilę, kuri paglemžtų visą jos esybę, arba padaryti ją tokią atsparią ir nerūpestingą, kad meilės trūkumas jos gyvenime nebeturėtų reikšmės.
– Kad ir ką pasirinktum, prašau, paskubėk, – baigusi dar pridūrė. – Gal Tu ir pamiršai, bet man jau keturiasdešimt. Ir puikiausiai matai, kad ne per geriausiai atrodau, būdama tokio amžiaus.

Paleistuvė Dykumos Rožė
Konija, 1244 metų spalio 17

Be žado lėkiau siaura gatvele, neįstengdama atsigręžti atgal. Plaučiai degte degė, širdis krūtinėje daužėsi, kai galiausiai pribėgusi triukšmingą turgų užlindau už sienos ir vos gyva susmukau ant žemės. Tik tada sukaupiau drąsą ir pažvelgiau atgal. Be galo nustebusi su palengvėjimu pamačiau, kad iš paskos seka vienintelis žmogus – Sezamas. (…)
Viskas nutiko taip greitai, kad tik pasiekusi turgų įstengiau sudėti visus gabalus į vieningą vaizdą. Ką tik sėdėjau mečetėje, paskendusi pamoksle, gerte gerdama Rumio išminties perlus. Apsvaigusi nė nepastebėjau, kad greta sėdintis vyrukas netyčia užmynė ant galo skraistės, kuria buvau prisidengusi veidą. Man nespėjus susivokti, skraistė atsipalaidavo ir turbanas nuslydo žemyn, atidengdamas veidą ir plaukus. Paskubomis pasitaisiau skraistę ir toliau klausiausi Rumio, nes buvau tikra, kad niekas nieko nepastebėjo. Tačiau kai pakėliau akis, pamačiau, kad jaunuolis, sėdintis priekinėje eilėje, atidžiai mane stebi. Kampuotas veidas, žvairos akys, smaila nosis, pašaipi burna. Aš jį atpažinau. Baibarsas.
Baibarsas buvo vienas iš tų nemalonių klientų, su kuriais nenorėjo miegoti nė viena iš viešnamio merginų. Yra vyrų, kurie nori miegoti su prostitutėmis ir sykiu trokšta jas įžeidinėti. Jis buvo iš tokių. Be galo bjauraus būdo, nuolatos nešvankiai juokaujantis. (…) Bet štai dabar jis čia, sėdi priekinėje eilėje, užsiauginęs vešlią barzdą kaip tikras tikintysis, bet akyse dega ta pati įtūžio kibirkštis.
Aš nusukau akis. Bet jau buvo per vėlu. Jis mane pažino.
Baibarsas kažką sušnibždėjo greta sėdinčiam vyrui, tada jau jie abu atsigręžė ir sužiuro į mane. Paskui parodė mane dar trečiam vyrui, ir galiausiai visa jų eilė atsisuko į mane pažiūrėti. Pajutau, kaip išraudo veidas ir ėmė smarkiai plakti širdis, bet negalėjau nė pajudėti. (…)
Kai vėl išdrįsau atmerkti akis, Baibarsas jau grūdosi per minią arčiau manęs. Pamėginau pulti prie durų, bet pabėgti buvo neįmanoma – aplink buvo tiršta žmonių jūra. Baibarsas akimirksniu atsidūrė prie manęs; jis buvo taip grėsmingai arti, kad užuodžiau jo alsavimą. Sugriebęs mane už rankos, jis iškošė pro dantis:
– O ką gi čia veikia paleistuvė? Ar jau visai gėdos nebeturi?
– Prašau… labai prašau, paleisk mane, – sumikčiojau, bet nemanau, kad jis būtų mane išgirdęs.
Prie mūsų priėjo jo draugai. Užgrūdinti, baugūs, savimi pasitikintys vyrai, kupini paniekos, atsiduodantys actu ir įniršiu, ėmė svaidytis užgauliojimais. Aplinkiniai atsisuko pažiūrėti, kas čia per sąmyšis, keletas žmonių nepritardami plekšnojo liežuviais, bet niekas nesikišo. Tikėjausi, kad kai išeisime į gatvę Sezamas ateis man į pagalbą, o jei pasidarys dar blogiau, gal pavyks pabėgti. Bet išėję į gatvę vyrai ėmė elgtis dar pikčiau ir nuožmiau. Išsigandusi suvokiau, kad mečetėje iš pagarbos pamokslininkui ir visai bendruomenei jie stengėsi garsiai nekalbėti ir manęs nestumdė, bet čia, gatvėje, jų jau niekas nebesustabdys.
Gyvenime esu patyrusi sunkesnių išbandymų, bet neprisimenu, kad anksčiau būčiau jautusis tokia apleista. Šitiek metų dvejojusi šiandien pagaliau žengiau žingsnį arčiau Dievo, o kaip Jis man atsako? Išmeta mane iš savo namų!
– Nereikėjo man ten eiti, – sakau Sezamui, ir mano balsas nutrūksta kaip įlūžęs plonas ledas. – Žinai, jie teisūs. Paleistuvei ne vieta mečetėje, bažnyčioje ar kituose Jo namuose.
– Nekalbėk taip!
Atsigręžusi pažiūrėti, kas ištarė šiuos žodžius, nepatikėjau savo akimis. Tai jis, tas pats beplaukis klajoklis dervišas. Sezamas plačiai išsišiepė, džiaugdamasis vėl jį pamatęs. Aš puoliau į priekį, norėdama pabučiuoti jam rankas, bet jis mane sulaikė:
– Prašau, nereikia.
– Bet kaip galiu tau atsidėkoti? Esu be galo skolinga, – maldavau.
Jis gūžtelėjo pečiais, atrodė visai abejingas.
– Tu man nieko neskolinga, – atsakė. – Mes visi skolingi tik Jam, daugiau niekam.
Jis prisistatė esąs Šamsas iš Tabrizo, o pasakė keisčiausią dalyką, kokio niekada nebuvau girdėjusi:
– Kai kurių žmonių aura gyvenimo pradžioje būna šviesi ir ryški, bet paskui išblunka ir užgęsta. Atrodo, tu viena iš jų. Kitados tavo aura buvo baltesnė už lelijos žiedą su geltonais ir rausvais krisleliais, bet laikui bėgant ji nubluko. Dabar ji blyški, rusva. Nejau nepasigendi ankstesnių spalvų? Gal norėtum vėl atgauti savo esmę?
Žvelgiau į jį visiškai sutrikusi, nerasdama žodžių.
– Tavo aura prarado spindesį, nes tu tiek metų įtikinėjai save, kad esi nešvari ir viduje, ir išorėje.
– Bet aš ir esu nešvari, – atsakiau, prikąsdama lūpą. – Gal nežinai, iš ko aš gyvenu?
– Klausyk, papasakosiu tau istoriją, – tarė Šamsas. Štai ką jis man papasakojo: – Vieną dieną prostitutė ėjo gatve ir pamatė benamį šunį. Gyvulys buvo ištroškęs, bejėgis, dvėsavo karštoje saulėje. Prostitutė tuojau pat nusiavė kurpę, prisėmė į ją vandens iš artimiausio šulinio ir davė šuniui palakti. Paskui nuėjo savo keliais. Rytojaus dieną ji susitiko sufiją, didžios išminties vyrą. Vos ją pamatęs, jis pabučiavo jai ranką. Ji buvo sukrėsta. Bet jis jai tarė, kad jos gerumas, parodytas šuniui, buvo toks nuoširdus, jog tą pačią akimirką jai buvo atleistos visos jos nuodėmės.
Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
Apie knygą ir autorę

Elif Shafak (g. 1971 m.) – žymiausia ir populiariausia jaunesniosios kartos turkų rašytoja, šiuo metu gyvenanti tai Stambule, tai Londone. Kontroversiška, aistringa jos proza pakerėjo daugybę viso pasaulio skaitytojų, jos kūriniai išversti į daugiau nei dvidešimt kalbų.
„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – tai aistringas ir patrauklus pasakojimas apie du lygia greta tekančius gyvenimus: Elos Rubinštein, keturiasdešimtmetės amerikietės namų šeimininkės, ir XIII a. sufijų mistiko Rumio. Šiuos likimus skiria aštuoni šimtai metų, o sieja… meilė. Meilė, kurios ieško Ela, ir meilė, kuria alsuoja Rumis.
Ką daryti, jei tau keturiasdešimt metų, vaikai užaugo, o jausmai vyrui išblėso? Kad išsklaidytų tuštumą, Ela Rubinštein įsidarbina literatūros agentūroje. Pirmoji užduotis – perskaityti romaną „Saldi šventvagystė“, pasakojantį apie sufijų mistiką Rumį bei jo mokinį Šamsą ir parašyti recenziją. Knyga taip sukrečia Elą, kad ji visai netikėtai parašo laišką jos autoriui. Taip prasideda Elos pasikeitimo ir meilės istorija. Ji mokosi iš Šamso ir Rumio, vadovaujasi keturiasdešimčia meilės taisyklių, teigiančių, kad kiekviename iš mūsų glūdi meilė, ir ji visagalė.
„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – romanas apie sukrečiančią meilės galią keisti gyvenimus net ir tada, kai atrodo, kad viskam jau per vėlu.