Kelininkai
Renata BALTRUŠAITYTĖ
Kelininkų bendrovių šalyje yra per daug, o jų konkurencija viešųjų pirkimų konkursuose tampa žūtbūtinio išlikimo klausimu ir dažnai neapsieina be teismų. Prieš apžvelgdami situaciją kelių statybos rinkoje prisiminkime, koks buvo šalies kelių sektoriaus įmonių spektras 1989-aisiais, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Tuo metu čia veikė 11 kelių statybos valdybų ir dvi tiltų statybos valdybos, taigi iš viso – 13 kelininkų įmonių.
Asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas Rimvydas Gradauskas sako, kad tiek įmonių jau ir anais planinės ekonomikos laikais Lietuvai buvo gerokai per daug. Jų reikėjo, kol buvo tiesiama automagistralė Vilnius–Kaunas–Klaipėda, o vėliau valdininkams tekdavo sukti galvą, kaip visas 13 valdybų aprūpinti darbu.
„Taigi mąstydavome, ką čia dar Lietuvoje pastačius, kad kelininkai užsakymų gautų. Tuo metu jau buvo nutiesta magistralė iki Ukmergės, tad nuspręsta tęsti ją toliau – iki Panevėžio. Ypatingo poreikio ir intensyvių eismo srautų kelio ruože Ukmergė–Panevėžys tikrai nebuvo, tačiau siekis modernia magistrale sujungti dvi Baltijos sostines galėjo įtikinti lėšas skirstančius Maskvos valdininkus“, – prisimena R.Gradauskas.
Tie, kurie laiku nespėjo „persiginkluoti“, konkurencinėje kovoje buvo paguldyti ant menčių.
1991–1992 m. vyko sovietinių valdybų privatizavimas ir jų vertimas akcinėmis bendrovėmis. Tuo metu neliko nei užsakymų, nei lėšų keliams tiesti, o sena sovietinė technika be darbo rūdijo patvoriuose. Kelininkų įmonės nepasižymėjo ir nekilnojamuoju turtu gerose vietose, todėl praktiškai nedomino apsukrių privatizuotojų, kuriems terūpėjo įmonių turto perpardavimas. Todėl buvusias valdybas privatizuodavo patys kelininkai, verslesni tų pačių įmonių darbuotojai.
Vis dėlto įmonių perteklius niekur nedingo, ir ne visos privatizuotos bendrovės sugebėjo išgyventi sunkųjį laikotarpį iki 1996 m., kai buvo įsteigtas Kelių fondas ir vėl padaugėjo kelių statybos užsakymų.
Juose uždirbtas lėšas kelininkai investavo į naują techniką, nes senoji nebegalėjo garantuoti išaugusių techninių reikalavimų. Dažniausiai buvo perkamos padėvėtos vakarietiškos mašinos, nes nauji įrenginiai lietuviams dar buvo neįperkami. Tie, kurie laiku nespėjo „persiginkluoti“, konkurencinėje kovoje buvo paguldyti ant menčių. Taip kelininkų bendrovių gerokai sumažėjo.
„Iš tų laikų likęs įvaizdis, kad Lietuvoje veikia 4–5 kelininkų bendrovės, kurios tarpusavyje dalijasi skiriamas lėšas. Tačiau amžių sandūroje, matydamos veiklos perspektyvas, pradėjo kurtis naujos kelininkų bendrovės. Tarkim, iškilo „Fegda“, kuri iš pradžių veikė kaip stambaus kelių ir inžinerinių tinklų statyba užsiimančio Danijos ir Švedijos koncerno NCC padalinys. Vėliau koncernas pakeitė savo verslo planus, o parduodamą įmonę įsigijo vietos verslininkai. Kiti apskritai kurdavo naujas įmones arba persikvalifikuodavo iš kitų veiklos sričių. Rezultatas – Lietuvoje veikia apie 40 kelininkų bendrovių, įskaitant siauros specializacijos įmones, kurios užsiima, tarkim, vien kelių ženklinimu“, – teigia R.Gradauskas.
Kaunasi dėl valstybės užsakymų
Visoms šioms įmonėms aršiai kaunantis dėl valstybinių kelių statybos užsakymų, sąmatos viešųjų pirkimų konkursuose, palyginti su Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) parengtomis skaičiuojamosiomis, dažnai sumažėja net 20–50 proc., o pačios procedūros pralaimėjusių įmonių neretai apskundžiamos teismams.
Tokiu atveju valstybė, kaip darbų užsakovė, nieko nesutaupo, nes nesusigrąžina jai priklausančios mokesčių dalies.
Kad nebūtų bandoma taupyti kokybės sąskaita, LAKD vis dažniau reikalauja, jog rangovai visus darbų etapus fiksuotų šiuolaikinėmis 3D vaizdo technologijomis. Be to, pasak LAKD generalinio direktoriaus Egidijaus Skrodenio, bandant suvaldyti įtemptą situaciją pačioje direkcijoje, kelininkų darbus kontroliuojančių ir techninę priežiūrą vykdančių darbuotojų skaičius padidintas trigubai.
Asociacija „Lietuvos keliai“ norėtų, kad į viešųjų pirkimų privalomąją dokumentaciją būtų įtrauktos pretenduojančių rangovų mokesčių deklaracijos. Tuomet neliktų pagundos siūlyti mažesnes darbų sąmatas darbuotojų gerovės sąskaita.
Kol tokio reikalavimo nėra, pasitaiko, kad skaidriai dirbančias bendroves konkursuose įveikia atlyginimų vokeliuose mokėtojai. Tokiu atveju valstybė, kaip darbų užsakovė, nieko nesutaupo, nes nesusigrąžina jai priklausančios mokesčių dalies.
Tačiau mažesnės ir lankstesnės bendrovės nesibaido ir privačių užsakovų: asfaltuoja keliukus ir stovėjimo aikšteles, kloja trinkeles prie naujų prekybos ir verslo centrų, gamyklų, viešbučių. Dalį užsakymų pateikia miškininkai, kuriems keliai reikalingi medienai iš kirtimviečių išvežti.
Skaičiuojama, kad privačių užsakymų segmentas šiuo metu bendra sąmatine verte jau prilygsta valstybiniam. Skirtumas tik toks, kad pirmąjį sudaro gerokai didesnis skaičius daug smulkesnių projektų.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad žvyrkelių asfaltavimo programos irgi galėtų tapti mažesnių įmonių „doviu“. Tačiau vienai įmonei gabenti savo įrangą į vieną regioną atsieina pigiau, nei greta darbuotis kelioms įmonėms, taigi ekonominiu požiūriu žvyrkelių asfaltavimo užsakymus valstybei naudingiau teikti stambesniais paketais.
Bendra projekto apimtis – apie 27 mln. eurų. Jeigu tokios apimties užsakymą pateiktume konkursui, atsirastų nedaug rangovų, gebančių jį „apžioti“.
„Pavyzdžiui, dabar numatoma asfaltuoti žvyrkelius ties 119 Lietuvos gyvenviečių. Bendra projekto apimtis – apie 27 mln. eurų. Jeigu tokios apimties užsakymą pateiktume konkursui, atsirastų nedaug rangovų, gebančių jį „apžioti“. Todėl numatytus darbus suskirstėme į 10 paketų pagal regionus. Šių paketų finansinės apimtys, priklausomai nuo darbų gausos viename ar kitame regione, svyruoja nuo 2 iki 6 mln. eurų, tad į juos gali pretenduoti gerokai platesnis įmonių spektras.
Dar labiau smulkinti užsakymų iki kiekvieno atskiro asfaltuojamo ruožo nebebūtų prasmės, nes tektų pernelyg daug laiko ir jėgų skirti pačioms pirkimų procedūroms, o įvertinti kiekvieno pretenduojančio rangovo kvalifikaciją ir patikrinti jo atliekamų darbų kokybę taptų pernelyg sudėtinga. Be to, dėl prarandamo masto ekonomijos efekto toje konkursų gausybėje mums nieko nebepavyktų sutaupyti“, – dėlioja argumentus E.Skrodenis.
Pernai LAKD pasirašė 677 viešųjų pirkimų sutartis. O kelininkai, skaitydami viešųjų pirkimų sąlygas, juokauja, kad netrukus tiesiamas kelias užsakovų bus „pjaustomas“ ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai: atskiri konkursai bus skelbiami žemės darbams, atskiri – sankasos užpylimui smėliu, skalda bei žvyru ir galiausiai paskutinis konkursas – asfaltavimui. Taip vienas naujo kelio ruožas įstengtų pamaitinti ne vieną, o bent penkias kelininkų įmones.
Ir užsienyje – ne pyragai
Šiaip ar taip, darbų 40-iai kelininkų įmonių Lietuvoje trūksta. 2008-aisiais, kai kelių sektoriaus finansavimas buvo didžiausias, skaičiuota, kad kelininkų turimi pajėgumai dvigubai viršija valstybės poreikius. Šiuo metu, pasak R.Gradausko, realus poreikis tesudaro ketvirtadalį turimų pajėgumų, todėl nemažai įmonių lūkuriuoja ties prarajos riba arba parduoda savo akcijas stambesnėms bendrovėms.
Per daug turime ir asfaltbetonio gamyklų – jų šiuo metu Lietuvoje veikia 38. Vien Vilnių supa penkios asfaltbetonio gamyklos, nors pagal darbų apimtis sostinėje užtektų ir dviejų.
Realus poreikis tesudaro ketvirtadalį turimų pajėgumų, todėl nemažai įmonių lūkuriuoja ties prarajos riba arba parduoda savo akcijas stambesnėms bendrovėms.
„Dažnai įsivaizduojama, kad kuo daugiau konkuruojančių gamyklų – tuo pigesnė produkcija. Tačiau iš tikrųjų taip nėra, nes visos gamyklos nori išgyventi ir visos turi išlaikyti savo brangų ūkį, todėl žemiau savikainos kainų negali nuleisti. O verslui vietoj dviejų gamyklų tenka išlaikyti penkias, ir darbų sąmatose tai atsispindi“, – aiškina R.Gradauskas.
Natūralu, kad esant perpildytai vietos rinkai rangovai dairosi užsakymų užsienyje. „Kauno tiltai“ jau dirba Švedijoje, ton pačion pusėn žvalgosi ir „Panevėžio keliai“. Kokybės reikalavimai užsienio rangovams šioje šalyje keliami itin aukšti, todėl tik stipriausios lietuvių įmonės sugeba švedams įtikti.
„Švedijoje sėkmingai užbaigėme vieną projektą ir šiuo metu dalyvaujame kituose konkursuose. Nors naujų užsakymų ten kol kas nelaimėjome, kartais laimėjimu laikome ir antrą vietą, nes suprantame, kad tampame tikrais rinkos žaidėjais ir galime numatyti, kokiomis kainomis dalyvauja konkurentai. Ten labai didelė konkurencija ir nėra taip paprasta prasimušti nežinant visų vietos papročių. O pažinimas yra ilgalaikis procesas. Švedijoje turime savo komandą, techninį personalą ir šią šalį matome kaip atraminį tašką žengdami į kitas Skandinavijos šalis – Norvegiją ir Suomiją“, – pasakoja akcinės bendrovės „Kauno tiltai“ generalinis direktorius Aldas Rusevičius.
Ši bendrovė, laiminti daug užsakymų Lietuvoje, skaičiuoja, kad užsienyje atliekamų darbų vertė kol kas nesiekia dešimtadalio jos pajamų. „Kauno tiltai“ taip pat darbuojasi ir Latvijoje. A.Rusevičius pabrėžia, kad tiek Švedijos, tiek Latvijos konkursuose su vietos ir užsienio rangovais konkuruoti itin sudėtinga, nes netgi pateikus mažiausią kainą pasiūlymas kartais būna atmetamas dėl formalių priežasčių, kaip neatitinkantis kvalifikacinių reikalavimų.
„Bet kurios šalies bendrovės nelaukia konkurentų iš svetur. Bendravimas įmanomas tik tuomet, kai jis naudingas tos valstybės įmonėms. Dalyvaudami konkursuose tose šalyse, kuriose neturime savo karjerų ir asfaltbetonio gamyklų, ieškome vietinių tiekėjų. Tačiau mums medžiagos ten siūlomos brangiau nei vietiniams ilgalaikiams partneriams, todėl konkuruoti tampa dar sudėtingiau“, – neslepia kelininkų bendrovės vadovas.
„Kauno tiltams“ veikti užsienio rinkose padeda ir tai, kad bendrovė priklauso stambiai geležinkelių infrastruktūros statybos įmonių grupei „Trakcja“, veikiančiai Lenkijoje, ir Ispanijos infrastruktūros statybos bendrovei „Comsa Emte“. Pastaroji veikia daugiau kaip dešimtyje valstybių ir turi sukaupusi nemenką tarptautinės veiklos patirtį, tačiau kartais ir tos patirties būna per mažai užsakymams laimėti.
Kartu su „Trakcja“ grupės įmonėmis „Kauno tiltai“ dalyvauja konkursuose Lenkijoje, tačiau darbus šioje šalyje atlieka lenkiškos tos pačios grupės įmonės. Lenkų rinka lietuvių kelininkus taip pat nenoriai įsileidžia: dideliems jų projektams daugelis mūsų įmonių tiesiog per smulkios. Jos nepajėgia Lenkijoje konkuruoti su didžiaisiais Vakarų koncernais, tokiais kaip „Strabag“ arba „Eurovia“.
Ypač įtempta kova dėl kelių statybos projektų vyksta su latviais: kaimynų bendrovės pastaraisiais metais aršiai konkuruoja dėl užsakymų Lietuvoje, o lietuviai, tiesiogiai arba per įsigytas Latvijos kelių statybos įmones, ne mažiau aktyviai veikia Latvijos rinkoje.
Nors istoriškai mūsų kelių statybos sektorius vis dar laikomas lyderiaujančiu Baltijos šalyse, R.Gradauskas pastebi, kad lietuvių pranašumas prieš Latvijos kelininkus linkęs mažėti. „Apskritai ir įmonėms, ir žmonėms patogiausia dirbti savo šalyje. Vis dėlto geriau dirbti užsienyje, nei laukti vietos užsakymų, nes prastovos ne tik neduoda pajamų, bet ir menkina darbuotojų įgūdžius, kenkia jų kvalifikacijai“, – pabrėžia R.Gradauskas.