YVO

Jūratė JUŠKAITĖ

Prieš šiek tiek daugiau nei septynis dešimtmečius Vilniuje ties Žemaitijos gatvės ketvirtu numeriu driekdavosi eilės. Kasdien po du šimtus išalkusių ir išsekusių žmonių ateidavo į Vilniaus geto biblioteką – prašyti ne duonos, bet knygų. Kartu su laukiančiais eilėse stovėdavo ir Icchokas Rudaševskis, pasauliui palikęs pasakojimą apie gyvenimą Vilniaus senamiestyje žydams įkurtame kalėjime, kurį užfiksavo jo bręstančio paauglio akys.

Įkurtame Vilniaus gete 1941 m. rudenį buvo atidaryta ir viešoji biblioteka. Po kelių mėnesių bibliotekoje buvo beveik 40 tūkst. knygų, ji veikė septynias dienas per savaitę, o tie, kurie vėluodavo laiku grąžinti knygas, gaudavo įspėjimą iš geto policijos. 1942 m. Vilniaus geto žydų policijos viršininkas Jakovas Gensas išleido įsakymą, pagal kurį visi geto gyventojai privalėjo atiduoti savo privačias knygas bibliotekai, kad būtų patenkinta knygų paklausa.

Dienoraštis išliko, o jo autorius pradingo vienoje iš Paneriuose iškastų duobių.

Kai 1942 m. gruodį gete buvo švenčiamas šimtatūkstantosios knygos įteikimas skaitytojui, šventę, vykusią Teatro auditorijoje, skvarbiomis akimis stebėjo ir Icchokas Rudaševskis, ją aprašęs savo dienoraštyje: „Šiandien gete švenčiama, nes geto biblioteka išplatino 100 000 knygų. <…> Knygų skaitymas Gete – man didžiausias malonumas… Knygos sujungia mus su ateitimi, knyga sujungia mus su pasauliu…“

Kalboms, istorijai ir literatūrai gabus paauglys dienoraštį pradėjo rašyti 1941 m. birželį, tą patį birželį, kai Lietuvą okupavo naciai. Dienoraštis išliko, o jo autorius pradingo vienoje iš Paneriuose iškastų duobių.

„Mane atskyrė nuo visko, kas man brangu“

Icchokas gimė 1927 m., jo tėvas Elijahu dir­bo spaustuvėje, mama buvo siuvėja. Vie­nin­telis vaikas šeimoje iki karo mokėsi prestižine laikytoje CBS Žydų realinėje gimnazijoje. Mokslai ir vaikiškos patirtys baigėsi įžengus naciams – žydai buvo suvaryti į du Senamiestyje įkurtus getus ir pradėti masiškai naikinti.

Žiūriu į apverstus namus, į tuos ry­šulius, į suglumusius, viltį praradusius žmones. Matau išmėtytus man brangius daiktus, ku­riuos buvau įpratęs naudoti.

„Prasidėjo graži saulėta diena… Gatvės neramios. Žydams-darbininkams leidžiama įeiti į Vilniaus žydams sukurtą getą. Žmonės namuose pakuojasi. Moterys bėgioja pirmyn atgal. Jos gniaužia rankas matydamos savo namus, atrodančius kaip po pogromo. Ap­si­blau­susiomis akimis slankioju tarp ryšulių, stebėdamas, kaip per vieną naktį mus iškeldina iš na­mų. <…> Žiūriu į apverstus namus, į tuos ry­šulius, į suglumusius, viltį praradusius žmones. Matau išmėtytus man brangius daiktus, ku­riuos buvau įpratęs naudoti. Nešame savo ryšulius į kiemą. Mūsų gatve, į getą, srūva dar viena žydų masė. Saujelė žydų iš mūsų kiemo pradeda tempti daiktus link vartų… Žmonės įkinkyti grindiniu tempia daiktus. Jie krenta, ryšuliai išsidraibsto. Priešais mane suklumpa moteris su savo ryšuliu. Iš jo pradeda byrėti srovelė ryžių. Aš einu prislėgtas ir suirzęs… Štai geto vartai. Aš jaučiuosi, lyg mane būtų apvogę, iš manęs pavogė mano laisvę, mano namus ir man pažįstamas ir taip mylimas Vilniaus gatves. Mane atskyrė nuo visko, kas man brangu. <…> Nusimetu ryšulius, kurie pjauna man pečius. Randu savo tėvus, ir štai mes namuose – gete. Prietema, aplink gana tamsu ir lyja. <…> Be mūsų keturių, kambaryje – dar vienuolika žmonių“, – taip persikraustymą į getą aprašė tada keturiolikos Icchokas.

„Viskas turi būti užrašoma, net ir baisiausi įvykiai“

Tokių paauglių dienoraščių, parašytų getuose ar slėptuvėse, po Holokausto išliko kelios dešimtys. Kauno gete dienoraštį rašė Tamara Lazersonaitė, prof. Vladimiro Lazersono, vieno iš psichologijos pradininkų Lietuvoje, duktė, dienos šviesą išvydo ir Mašos Rolnikas, mergaitės, į Vilniaus getą atvežtos iš Sovietų Sąjungos, atsiminimai. Icchokas šiame kontekste žibėjo kaip paauglys, rašymą suvokęs kaip galimybę ne tik atpasakoti savo jausenas, bet ir fiksuoti įvykius, o kartu ir istoriją: „Manau, kad viskas turi būti užrašoma, net ir baisiausi įvykiai. Vėliau viskas bus svarbu“, – dienoraštyje rašė Icchokas.

Sėdu prie stalo ir užrašinėju didžiausius skausmus su šaltu istoriko objektyvumu.

Bręstantis vaikinukas savo gebėjimą mąstyti istoriškai pasitelkė ir savanoriškai fiksuodamas kitų kančias – prisidėjęs prie grupelės geto istorikų jis ėmė interviu iš geto gyventojų ir užrašinėjo jų patirtas kančias. „Paragavau istoriko duonos, – rašė Icchokas. – Sėdu prie stalo ir užrašinėju didžiausius skausmus su šaltu istoriko objektyvumu. Rašau, tikslinuosi detales ir nesuprantu, kad tiriu žmonių žaizdas… O jų tragedijos ir patirtas siaubas bus suformuluotas mano žodžiais“.

Rašydamas Icchokas prisidėjo prie tų žydų, kurie priešinosi dvasia, o intelektualinį gyvenimą laikė vienu iš rezistencijos būdų: išlikti žmogumi, kai aplink vyksta nežmoniški dalykai – išties herojiška. Kaip taikliai tokią situaciją apibūdino ypač prieštaringai vertintas J.Gen­sas, kultūrinė veikla leido kelioms valandoms iš­si­laisvinti iš geto – žydų kūnai buvo įkalinti, ta­čiau dvasios priversti vergauti naciams nepavyko.

„Mes galime būti pasmerkti blogiausiam“

Deja, galas artėjo – tai justi ir Icchoko dienoraštyje. Vaikinas savo paskutines, pranašiškas mintis užrašė 1943 m. balandžio 7 d., praėjus kelioms dienoms po to, kai penki tūkstančiai žydų buvo išvesti į Panerius ir nužudyti: „Mes galime būti pasmerkti blogiausiam.“ Dienoraštis baigiasi balandį, rugsėjį Vilniaus getas pradedamas galutinai likviduoti – jau ir taip išretėjusios gyventojų gretos siunčiamos sušaudyti į Panerius arba į koncentracijos stovyklas. Icchoko tėvai nusprendžia nebandyti savo laimės prie duobės krašto ir slapstosi. Deja, po dviejų savaičių jų slaptavietė surandama – Rudaševskių šeima kartu su kitais slėptuvėje gyvenusiais giminaičiais išvedama sušaudyti į Panerius.

Dienoraštis baigiasi balandį, rugsėjį Vilniaus getas pradedamas galutinai likviduoti – jau ir taip išretėjusios gyventojų gretos siunčiamos sušaudyti į Panerius arba į koncentracijos stovyklas.

Vis dėlto mažas stebuklas pakeliui į Panerius įvyko: Icchoko pusseserei Sarai Vološin pavyko pabėgti ir prisidėti prie partizanų miškuose. Išgyvenusi karą Sara sugrįžo į savo šeimos slėptuvę, kurioje rado 204 puslapių Icchoko dienoraštį, o vėliau „Vilniaus geto dienoraštį“ išleido jidiš, hebrajų, anglų ir vokiečių kalbomis. Skaitantieji lietuviškai vis dar laukia savo eilės.

Rugpjūtį Vilniuje, ties Rūdninkų gatvės aš­tun­­tuoju numeriu, kur tarpukariu mokėsi I.Ru­da­ševskis, atsiras „Atminimo akmuo“. At­mi­ni­mo plokštelę Vilniaus geto metraštininkui įrengs garsus vokiečių architektas Gunteris De­m­nigas, Holokausto aukas įamžinęs šimtų Eu­ro­pos miestų šaligatviuose. Viena iš 53 tūkst. „At­mi­ni­mo akmenų“ plokštelių primins apie Iccho­ką.

Projektas „Atminimo akmenys“ įgyvendinamas Lietuvos žmogaus teisių centro iniciatyva. Spalio mėnesį, kaip tęstinė šio projekto dalis, žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ bus pristatyta Holokausto kine retrospektyva.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA