Esant tikrai demokratijai keturios valdžios grandys viena kitos nenaikina, nesiekia parklupdyti ant kelių. Jos suvokia, kad tarpusavio naikinimas yra ir savos valstybės naikinimas.

Brutalus teisėsaugos aktas prieš BNS žurnalistes yra Lietuvos žurnalistikos profesijos pažeminimas, murkdymas į purvą ir iš dalies beveik neatstatomas sunaikinimas. Bet tai nėra pirmas kitų valdžios grandžių smurto aktas prieš žiniasklaidą Lietuvoje. Žurnalistai buvo menkinami prof. Vytauto Landsbergio, jam raginant visuomenę nusiplauti rankas perskaičius laikraštį, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė žiniasklaidą naikino nuskurdindama ją finansiškai. Čia kyla klausimas: o kokios demokratijos sarginio šuns – žiniasklaidos puolimo priežastys?

Prieš dvejus metus „The Economist“ pastebėjo, kad Lietuvos demokratija brokuota. Nors Konstitucijoje įtvirtintos demokratijos institucijos veikia, bet jų veikla formali, neprofesionali, korumpuota. Viena valdžios grandis dažnai bando įsiterpti į kitos valdžios veiklos sritį, todėl teismams nuolat tenka priminti kiekvienos valdžios grandines kompetenciją. Tai sukelia kitų valdžios grandžių pasipiktinimą, tad siekiama revanšo net bandant apskritai sunaikinti kitą valdžios grandį ir pasisavinti jos funkcijas. Tada solidus britų savaitraštis rašė apie pozicijos ir opozicijos santykių skurdą, tarpusavio naikinimą.

Tarsi patvirtindami brokuotos Lietuvos demokratijos vardą gavome dar vieną įrodymą, kad brokuoti ne tik trijų pirmųjų valdžios grandžių – Seimo, Vyriausybės, teismų tarpusavio santykiai, bet tikras vėžys apėmęs ir šių trijų valdžių santykį su ketvirtąja valdžia – žiniasklaida. Naujienų agentūros BNS žurnalistas yra prilygintas eiliniam kišenvagiui, narkotikų prekeiviui, žudikui ar prievartautojui, ES paramos grobstytojui. Jo namuose, stebint mažamečiams vaikams, ir darbo vietoje galima daryti kratą net ir tuo atveju, jei jis tėra tik liudininkas ieškant, kas nutekino informaciją, skambiai pavadintą valstybės paslaptimi, nors niekam jau seniai nėra paslaptis, kad Kremlius manipuliuoja mūsų informacine erdve.

Taip teisėsaugininkams atskleisti visi BNS šaltiniai, pakertant pasitikėjimą visa žiniasklaida, atimant galimybę turėti patikimų, bet paslaptyje norinčių likti šaltinių. Tačiau be šaltinio žurnalistas nesužino, kas vyksta valstybėje, ir negali pranešti visuomenei. Tinkamai neinformuota visuomenė negali priimti protingų sprendimų per rinkimus. Senoji Europa žino ir mus per Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimus įpareigojo suprasti, kad įtikinamas viešasis interesas teismui įpareigoti atskleisti žurnalistus informacijos šaltinį yra tik ypatingais atvejais, kai žurnalistai siekia nuslėpti nuo teisėsaugos informaciją apie žmogžudžius, prievartautojus, pedofilus ar apie atominio ginklo vagystę, rengiamą teroristinį aktą.

Kaip atsitiko, kad demokratijos sarginiai šunys (EŽTT jurisprudencijoje vartojama metafora) gali būti išvedami iš Seimo, iš jų paimami kompiuteriai, naktį atliekamos kratos siekiant surasti, kas nutekino valstybės paslaptį, kuri niekam nėra paslaptis? Ogi nieko nenutiko. Tiksliau, nutiko tai, kas anksčiau ar vėliau ir turėjo nutikti gyvenant brokuotos demokratijos sąlygoms, kurioms esant atskiros valdžios grandys netelpa Konstitucijoje ir nuolat siekia viena kitą pažeminti ar sunaikinti.

Bet kurios demokratijos sėkmė – profesionaliai ir harmoningai veikiančios keturios valdžios grandys: parlamentas, vyriausybė ir prezidento institucija, teismai, prokuratūra bei ketvirtoji valdžia žiniasklaida. Nuo jų profesionalumo ir tarpusavio santykių harmonijos, būtent harmonijos, o ne pataikavimo, antikonstitucinio bendradarbiavimo siekiant įsikišti į kitos valdžios grandį ir tarpusavio santykių kultūros priklauso, ar demokratija klesti, ar darda kaip girgždantis vežimas, naikindamas viską aplinkui.

O šiuo metu mes pasiekėme dar vieną keturių Lietuvos valstybės demokratijos pagrindų, keturių valdžios grandžių susipriešinimo piką. Sąmokslų teorijų kūrėjai mėgaujasi dar vienu tuščiu skandalu, kurį šį kartą sukėlė sovietinio milicininko mentaliteto atsikratyti negalinti teisėsauga.

Bet tenka kelti ir kitą klausimą: ar prie skirtingų valdžios grandžių tarpusavio žeminimo, naikinimo kultūros nėra prisidėję ir patys žurnalistai? Ar nuolatinis murkdymasis sąmokslo teorijose, storžieviškumas, nejautrumas, beatodairiškas kitų valdžios grandžių žeminimas, neįsigilinant į problemos esmę, lenktyniavimas, kas suras riebesnę ir šlykštesnę metaforą kitų valdžios grandžių atžvilgiu, o ne kruopštus ir profesionalus gilinimasis, ieškant tiesos, nekuria brokuotos demokratijos kultūros? Vargu ar galima tikėtis jautrumo ir pagarbos iš teisėsaugos, jo nedemonstruojant jos atžvilgiu. Vienos pusės peržengtos ribos sukuria jų mažareikšmiškumo, lengvo peržengimo kultūrą, kurioje ir kita valdžios grandis tokią santykių „kultūrą“ kopijuota, ja vadovaujasi, elgiasi pagal tokios antikultūros taisykles.

Lietuvos žiniasklaidos profesinė kultūra nėra aukštesnė už parlamento, Vyriausybės ar teisėsaugos veiklos kultūrą. Čia bukumo aptinkame ne rečiau nei teisėsaugos srityje: tai nuolatinis sąmokslo teorijų kūrimas, iš piršto laužtos išvados, nepagrįsti apibendrinimai, remiantis vienu ar keliais atvejais, privataus gyvenimo pažeidimai, nesuvokimas, kas yra proporcija ir kokia yra tokios antikultūros perspektyva bei poveikis visuomenei.

Tokia žurnalistika taip pat yra savos valstybės sisteminis naikinimas. Kiek talentingų, gabių ir garbių žmonių atsisako eiti valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigas vien todėl, kad nenori būti nepagrįstai apipilti naujienų portalų komentatorių purvu. Naujosios internetinės žiniasklaidos verslo modeliai, kaip pabrėžia EŽTT, yra susiję su šiurkščiais, masiniais ir nuolatiniais žmonių teisių pažeidimas. Kiek valstybė praranda neturėdama šių žmonių savo tarnautojų gretose? Ir kas už tai atsakingas?

Lietuva nėra unikali. Su savo valstybės ir demokratijos kūrimo sunkumais susiduriame ne tik mes. Latvijos visuomeninio transliuotojo žurnalistė Ilzė Nagla taip pat buvo terorizuojama kratomis namuose, jos buvo laukiama tamsioje laiptinėje parvykstant vėlai iš darbo, net neprisistačius įsiveržta į jos būstą. Kokią „paslaptį“ atskleidė Latvijos žurnalistė, kad ir iš jos buvo reikalaujama atskleisti informacijos šaltinį? Buvo paskelbti Latvijos viešojo sektoriaus darbuotojams mokami atlyginimai sunkmečiu, kai šalis buvo priversta taupyti. Taip Latvijos politikai ir teisėsaugininkai dorojosi su jiems mesti iššūkį išdrįsusia žurnaliste. Rezultatas – Strasbūro teisme tai buvo įvertinta kaip žmogaus teisių pažeidimas, ir Latvija patyrė gėdą.

Esant kokybiškai demokratijai keturios atskiros valdžios grandys veikia stabdžių ir atsvarų principu, neleisdamos vienai valdžiai dominuoti kitų atžvilgiu, prisiimti sau daugiau kompetencijos, nei priklauso pagal Konstituciją, ir tarpusavyje konkuruoja sąžiningai. Bet esant tikrai demokratijai jos viena kitos nenaikina, nežemina institucijų autoriteto, nesiekia parklupdyti ant kelių. Suvokia, kad tarpusavio naikinimas yra ir savos valstybės naikinimas.