Nepriklausomai Lietuvai 25. Esame nepalyginti turtingesni ir laisvesni nei 1990-ųjų kovo 11-ąją. Tačiau kodėl ne taip toli pažengę, nei pavyko kitoms šalims per ketvirtį amžiaus?

1990 m. kovo 11-ąją Lietuva praleido prilipusi prie televizorių. Pagaliau – TAI įvyko!

„Džiaugsmą temdė įtampa ir nerimas – o kas „po to“? Prisimenu, buvau skeptikas, girdėdamas tuometinių ekonomikos autoritetų aiškinimus, kad atkūrus nepriklausomybę netrukus gyvensime kaip švedai. Bet kad po metų kitų bus toks gilus ūkio nuosmukis ir sunki kova už būvį – nelaukiau, neįsivaizdavau“, – ano meto nuotaikomis dalijasi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius dr. Zenonas Norkus, kurio lyginamosios istorinės sociologijos veikalai sulaukė tarptautinio susidomėjimo.

Šiandien mūsų gyvenimas, kad ir kurią sritį paimtum – laisvę reikšti savo įsitikinimus, galimybę keliauti po pasaulį ar parduotuvių lentynų turinį, nepalyginamas su tuo, koks buvo prieš ketvirtį amžiaus. Tačiau lygintis norisi ne su savimi prieš 25 metus, o su kitomis valstybėmis. Galime džiaugtis, kad šiandien esame kur kas demokratiškesnė valstybė nei Vengrija, nors dar neseniai ji galėjo būti mums pavyzdžiu, bent jau ekonominiu aspektu. O valstybės finansų valdymo srityje tarptautinėje arenoje mes laikomi kur kas patikimesniais nei kokie graikai, su kuriais  – kas galėjo prognozuoti – susilyginome pagal BVP vienam gyventojui (skaičiuojant pagal perkamąją galią). Arba, anot sociologo dr. Vlado Gaidžio, ar kada manėme, kad jausimės net laimingesni už dainuojančius ir šokančius pietiečius, nors laimės lygį matuojančiose apklausose dar neseniai garsėjome kaip nelaimingiausia tauta.

Deja, pagal daugelį parametrų vis dar tebesame tarp ES autsaiderių (dažnai paskutiniame ES trejetuke ketvertuke), o buvę likimo broliai estai nemažoje dalyje tarptautinių reitingų ar indeksų jau toli nuo mūsų, beveik senųjų vakariečių kompanijoje.

Ketvirčio amžiaus mums buvo mažai nutraukti bambagyslei su tuo, nuo ko vadavomės net žmonių gyvybės kaina. Sostinės geležinkelio stoties tarptautinių maršrutų kasose moteriškės tebečiauška rusiškai. Natūralu: geležinkelio vėžė Vakarų link, kaip ir prieš 25 metus, vis dar baigiasi ties Lietuvos siena. Jau galėjome riedėti „Rail Baltica“, bet užtruko, kol politikai diskutavo, per kurio tėvoniją tiesti vėžę. Tik likus keliems mėnesiams iki nepriklausomos valstybės 25-mečio į Lietuvą atplaukė suskystintų dujų terminalo laivas simbolišku pavadinimu – „Independence“ , nutraukęs šimtaprocentinės priklausomybės nuo rusiškų dujų erą. O elektros jungtys ne į buvusią SSRS teritoriją – dar ateitis.

Maža to, naujausi politologijos mokslininkų tyrimai rodo, kad didelės dalies visuomenės sąmonėje sovietmetis atrodo labiau savas ir teisingas nei dabartinė Lietuva. O sovietmečiu tarpusias korupcijos, nepotizmo, valdininkijos savanaudiškumo tradicijas labai sėkmingai perima sovietmečiu nė negyvenusi jaunoji karta.

Kodėl sovietmečio bambagyslė tebetraukia Lietuvą atgal, lėtindama jos šiandienos spurtą? Ar kitų šalių istorijoje ketvirtis amžiaus buvo skalsesnis pažangos?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-09-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.