Zenonas Mikšys Poznanėje per NATO taikos palaikymo pratybas kariniame poligone 1993m.

Patriotizmo daigeliai kalėsi šeimoje.

Mirtis negailestingai retina tremtinių, politinių kalinių, partizanų, pirmųjų sąjūdiečių, TV bokšto ir Parlamento gynėjų gretas. Išėjo Anapilin ir kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę dalyvis, Vilniaus Šaulių rinktinės narys, didelis patriotas Antanas Aginskis, Lietuvos nepriklausomybės 70 – mečio išvakarėse prie Radijo ir televizijos pastato iškėlęs lietuvišką trispalvę vėliavą. Sulaukęs garbaus pensininko amžiaus paskutiniaisiais gyvenimo metais A. Aginskis darbavosi zakristijonu Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies, ant kalvelės švytinčioje, bažnyčioje Gerosios Vilties mikrorajone.

Kaip prisimenu, šis neaukštas, pailgo veido, tylus, retai besišypsantis vyrukas, vilkintis milicijos seržanto uniformą, niekuo ypatingu iš kitų apsaugos darbuotojų, pamainomis budėjusių prie Lietuvos radijo centrinio įėjimo, neišsiskyrė. Gal tik tuo, kad vis dažniau poste jį matydavome nešiojantį akinius. Be to, kai sumažėdavo ateinančių ir išeinančių srautas, seržantas peiliuku vis kažką knebinėdavo, drožinėdavo – mėgo meninę drožybą ir dailę. Kiek pastebėjau, į artimesnes kalbas su čia dirbančiais žurnalistais, režisieriais, technikos personalu nesileisdavo. Buvo santūrus, mandagus, pasitempęs, reiklus, kaip reikalaudavo jo tarnybai numatytos taisyklės.

Tad labai visi nustebome, kai jau Lietuvos atgimimo metais išgirdome, kad šis buvęs milicininkas, Vasario 16 – osios proga prie daugiaaukščio RTV pastato Konarskio gatvėje iškėlė lietuvišką trispalvę. Tai buvo didelis rezonansinis iššūkis visai Lietuvos sovietinei valdžiai, komunistams, kėgėbistams, liudijantis, kad tikri lietuviai niekada neužmiršo ir neužmirš buvusios laisvos ir nepriklausomos Lietuvos svarbiausios valstybės simbolio – trispalvės vėliavos, niekada nenurims, kol neatgaus atimtos laisvės ir sutrypto savarankiškumo.

Su A. Aginskiu dar kartą artimiau susipažinau 2007 m. žiemą, kai ilgesniam pokalbiui susitikome gražios, jaukios bažnytėlės zakristijoje.

- Kaip ryžotės tokiam drąsiam, rizikingam žingsniui?

- Kai dabar pagalvoju, tokia mintis manyje tikriausiai ruseno, brendo, rutuliojosi jau seniai, dar nuo vaikystės metų, – ramiai, lėtai tada pasakojo A. Aginskis. – Mane, Laugalio pradžios mokyklos mokinuką, skaudžiai žeidė tai, kad iš kažkur į Lietuvą atsibaladoję svetimšaliai ėmė čia kurti savo tvarką, uždraudė brangiausius laisvos ir nepriklausomos valstybės simbolius – trispalvę vėliavą, Vytį, Lietuvos himną, Vasario 16 – osios šventę. O tie simboliai mums, lietuviams, buvo šventi, be galo brangūs, giliai įaugę širdyje. Garbingiausioje trobos vietoje, mūsų namuose būdavo pakabinti Vytis, Gedimino stulpai, Vytauto Didžiojo paveikslas. Mokykloje pirmose klasėse išmokti Tautinės giesmės žodžiai liko atmintyje visą gyvenimą. O kai tėvelis Vasario 16 – ąją prie mūsų kaimiško namo iškeldavo trispalvę, mums, vaikams, būdavo ypač smagu ir gera, apimdavo žodžiais nenusakomas džiaugsmas ir pasididžiavimas. Tėvai asmeniniu pavyzdžiu vaikams skiepijo meilę Tėvynei, gimtajam žodžiui, žemei maitintojai, ryžtą augti doriems, darbštiems, raštingiems nedidelės, bet brangios valstybės piliečiams, patriotams.

- Pokario metais žmones pasiekdavo žinios apie moksleivių, studentų iškeltas trispalves ant geležinkelio semaforo, virš vandentiekio bokšto, parkų medžiuose. Paprasti kaimiečiai tą laisvės ir kovos simbolį – lietuvišką vėliavą – slėpė ir saugojo gandralizdžiuose, kūdrose, bičių aviliuose, grūdų aruoduose, klėtyse, net įsiūdavo vėliavos audeklą į vaikų žieminį paltuką.

- Bet iki 1988 metų Vasario 16 – sios buvo dar labai toli…

- Ir dar kaip toli. Toli iki Atgimimo, iki Sąjūdžio, iki „Baltijos kelio“ ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimo…

Mintimis grįždamas į prabėgusius metus, Antanas Aginskis garsiai mąsto:

- Jūs manote, kad aš į miliciją nuėjau dirbti kokių nors politinių įsitikinimų, sovietinių idėjų vedamas? Jokiu būdu ne. Reikėjo kažkaip pragyventi, gauti nors bendrabučio kambarėlį. Dirbau žinybiniam milicijos divizione, saugodamas įvairias sovietines įstaigas. Pusę metų teko budėti prie Paleckio, Šumausko namų vartų. Milicija manęs nė kiek nepakeitė: buvau ir likau religingas, visa širdimi mylėjau ir tebemyliu tik laisvą Lietuvą.

Už uždengtų langų – Lietuvos himno žodžiai.

- Gal ir neįtikėtina, bet aš, milicininkas, gūdžiais sovietiniais laikais pagal galimybes, nesiafišuodamas, nesigirdamas kasmet savo bute švęsdavau Vasario 16 – ąją, – atvėrė dar vieną buvusią paslaptį A. Aginskis. – Apie 1970 – uosius iš kaimo Žemaitijoje, Kelmės valsčiuje, į Vilnių atsivežiau mamos pasiūtą trispalvę vėliavą. Vasario 16 – osios vakarą ją pakabindavau ant sienos arba patiesdavau ant stalo. Kabėdavo ir Vytis, kurį buvau pasidaręs pats. Net mūsų diviziono „zampolistas“ Zinovjevas per savo bukumą nesuprasdavo, kad tai draudžiamas nepriklausomos Lietuvos herbas. Milicininkų politinis vadovas buvo įsitikinęs, kad ant sienos kabo „Sviatoj Georgij“, o man tik tekdavo patvirtinti, kad šis ženklas ne kas kitas, o tik Šv. Jurgio atvaizdas. Tame improvizuotame Lietuvos nepriklausomybės dienos paminėjime dalyvaudavo ir du pas mus gyvenę studentai. Visi atsistoję sugiedodavome „Lietuva, Tėvyne mūsų…“. Pogrindinį paminėjimą darydavome užsidangstę langus, prigesinę šviesą, himną giedodavome irgi pusbalsiu. Vienu metu mūsų Tautiškai giesmei pritardavo ir butą nuomoję gruzinai Timūras Teblošvilis ir Mirabis Šubakidzė – Vilniaus Bartašiūno MVD mokyklos kursantai. Šiems Užkaukazės vaikinams, nemokantiems ir nesuprantantiems lietuviškai tai būdavo tik pramoga. Nors kažkokia vidine intuicija jie jautė, kad tikram lietuviui šis giedojimas reiškė kai ką daugiau už žodžius ir melodiją.

A. Aginskis ir pats stebėjosi, kad nepasitaikė jokių skundimų, tais laikais įprastų sekimų, įtarinėjimų. Juk pas jį apsilankydavo ne tik milicininkai bendradarbiai, bet ir ne itin aukšti viršininkėliai. Niekas niekam nepranešė apie viešai matomiausioje vietoje kabantį Vytį ir toliau jį laikydami Šv. Jurgio paveikslu. Niekas neišgirdo ir giedamo Lietuvos himno. Tiesa, vienu metu patikimiausi draugai Antaną įspėjo būti atsargesniu, nes tarp ateinančių svečių vienas tipelis gali būti KGB informatorius. O šiaip geriausiais apsauginiais šarvais ir patikimu skydu nuo visų galimų nemalonumų ir įtarinėjimų buvo milicininko uniforma.

Trys vėliavos spalvos pražydo penktajame aukšte

Apsauginiu postininku Radijuje ir televizijoje išdirbęs 23 metus, Antanas Aginskis 1984 m. išėjo į pensiją. Manė, kad patogiausias momentas iškelti trispalvę virš televizijos korpuso praėjo. Bet paskui pradėjo galvoti, kad ir dirbdamas darbininku RTV orkestre galės neblogiau atlikti savo užsibrėžtą tikslą. Bėgant metams neprigeso lietuviškumo, tautiškumo ugnelė, nors atviram proveržiui dar nebuvo atėjęs laikas. Žmonės gyveno tikėjimu, viltimi, malda. Visi laukė atgimstančios Lietuvos, bet už tą atgimimą, už naują Lietuvą reikėjo dar pakovoti, gerokai pasigrumti.

Kaip prisipažino pats Antanas, nors daug ką ne kartą buvo gerai apgalvojęs, surikiavęs, tačiau artėjant pasirinktai dienai, nerimas vis labiau augo. Negalima buvo smulkmenose suklysti, slystelėti. Svarbiausia – nepamesti šalto proto, jaustis ramiai ir tikėti sėkme.

- Apie savo sumanymą nė žodeliu neprasitariau nei žmonai, nei artimiausiems draugams. Viskam ruošiausi ir veikiau vienas. Nutaikęs, kai namie nieko nebuvo, prie mamytės siūtos vėliavos kampų pririšau tvirtas virvutes, kurios laikytų vėliavos audeklą prie lango. Pasirinkau TV naujojo pastato penktojo aukšto vestibiulio langą. Beje, šiame aukšte dirbo televizijos propagandos redakcija – sovietinės ideologijos propagavimo lyderė visame Radijo ir televizijos komitete.

- Ir senajame ir naujajame pastate žmonių beveik nesimatė – buvo sekmadienis. Vadintame pirmajame poste centriniuose rūmuose budinti moteris milicininkė buvo įsikniaubusi į televizoriaus ekraną. Galėjo manęs ir nepastebėti tyliai praeinančio. Bent taip vėliau teigė per kėgėbistų apklausas.

- Nebuvau bailys, bet negalėjau pasigirti ypatingomis drąsuolio savybėmis. Drebėjo rankos, kojos, širdis. Nesinorėjo, kad kas nors užkluptų, pagautų, bijojau patekti į KGB tardytojų žiaurias rankas.

Visas mano darbas vestibiulio palangėje užtruko ne daugiau kaip penkias minutes. Per pravertą langą laukan nuleidau vėliavos audeklą, prie rėmų pritvirtindamas virvutėmis. Palangę, vėliavą, grindis palaisčiau terpentino mišiniu. Terpentinu „pakvėpinau“ ir laiptus, jų atramas, visas tas vietas, kur galėjo likti mano pėdsakų. Nepagailėjau ir chlorkalkių pabarstyti aplink.

- Tai buvo septinta valanda vakaro, Vasario 16-osios išvakarės.

Širdis dar virpėjo, bet jau ne iš baimės, o iš džiaugsmo, kad viskas pasisekė. Žingsniuodamas Konarskio gatvės šaligatviu Antanas neiškentė ir atsigręžė: net ir vėlyvo vakaro sutemose matėsi jo tik ką iškelta trispalvė, lengvai apšviesta pastato žibintų. Vėliavos audeklas, glostomas oro srovelių, vos vos bangavo.

Tiesiai į namus A. Aginskis nenuvažiavo ir nėjo. Įsėdęs į troleibusą nuvažiavo iki tuometinės Černiachovskio aikštės, paskui persėdo į kitą troleibusą ir tik trečioje ar ketvirtoje stotelėje išlipo. Po geros valandos pravėrė savo buto duris. Avėtus batus išmetė į lauko šiukšliadėžę. Namiškiai pastebėjo, kad šeimininkas kažkoks kaip nesavas, bet nieko neklausinėjo ir žmogų paliko ramybėje.

Rytojaus dieną visas Vilnius kalbėjo apie televizijoje iškeltą trispalvę vėliavą. Savo klausytojus apie šį įvykį operatyviai informavo užsienio radijo stotys. O aplink radijo ir televizijos pastatus Konarskio gatvėje su pėdsekiais vilkšuniais bėgiojo civiliais vilkintys kėgėbistai ir aukšti milicijos pareigūnai. Vargšai šuneliai, prisiuostę terpentino ir chlorkalkių, tik čiaudėjo ir purškė, nė kiek nesiorientuodami kieno nors pėdose. Valdžia irgi spjaudėsi, piktinosi šiuo neregėtu akibrokštu, kaltindami „ideologinius diversantus“, „buržuazinius nacionalistus“ ryšiais su kapitalistinio pasaulio specialiosiomis tarnybomis, šnipais. Sklandė gandai, kad už vėliavos iškėlimą esą sumokėta ne vienas tūkstantis dolerių. Visi sekliai priėjo tik prie vienos teisingos išvados: vėliava siūta vakarietiška siuvimo mašina. Taip ir buvo. A. Aginskio mama ją siuvo garsiąja „Singer“.

Buvo apklausta dešimtys valytojų, rūbininkių, redaktorių, technikų, vairuotojų, budėjusių milicininkų, bet taip ir nieko nesužinota, kas galėjo iškelti trispalvę vėliavą.

Po to dar visą savaitę kėgėbistai slampinėjo ir budėjo komiteto patalpose, vildamiesi kažką sučiupti ar ką nors konkretesnio išgirsti.

Kaip juokdamasis p. Antanas prisiminė, tie patys saugumiečiai, ieškoję ir neradę „nusikaltėlio“, iškėlusio vėliavą, atidarinėdavo centrinių rūmų duris, jam nešant muzikos instrumentus po orkestro įrašų mieste.

Pirmas žmogus, kuriam A. Aginskis atvėrė savo paslaptį ir pasisakė iškėlęs vėliavą, buvo kunigas R. Grigas (tada dar neįšventintas į kunigus ir dirbęs vienoje Vilniaus bažnyčių zakristijonu).

- Jokio ypatingo žygdarbio aš neatlikau – sakė A. Aginskis. – Tik džiaugiuosi, kad mano iškelta vėliava priminė visiems doriems lietuviams: tikroji Lietuva dar gyva žmonių širdyse ir protuose, niekur nedingo ir Tėvynės patriotai…

Nepaisant garbaus amžiaus šis žmogus išliko jaunatviškai veiklus ir žvalus, buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, nuolatinis visų tautinių renginių, minėjimų, valstybės švenčių dalyvis. Visada su trispalve vėliava rankose…

Kaip prisimena buvęs parapijos klebonas kun. Gintaras Petronis, Antanas Aginskis parapijoje buvo gerbiamas ir mylimas žmogus, kuklus, santūrus, bet didelis Lietuvos patriotas. Pasak kunigo, jo drąsus poelgis 1988 – ųjų vasarį turėtų būti įkvepiantis pavyzdys dabartinei jaunajai kartai. Deja, ir mokyklose, ir šeimose trūksta patriotinio auklėjimo, nebranginamos ir nepuoselėjamos kitos tikrosios žmogiškos vertybės. Vien bažnyčios pastangų neužtenka. Piliečiu gimstama, o tikru patriotu tampama…

Zenonas Mikšys

P. S. Nacionaliniame radijuje išdirbo be pertraukos 35-erius metus, toje pačioje informacijos redakcijoje. Stažas 37 metai.