Dar niekada anksčiau žmonijai nebuvo laisvai prieinamas toks didžiulis kiekis informacijos, kokį turime šiandien. Tačiau mūsų smegenų sandara nepasikeitė, o savaitė vis dar turi septynias paras po 24 valandas. Bandymai aprėpti kuo didesnį naujienų srautą priveda prie laiko trūkumo ir neprotingų sprendimų, nes mūsų atmintis nebesugeba išsaugoti visos sukauptos informacijos, tarp kurios apstu ir informacijos šiukšlių. Kaip tokiomis aplinkybėmis išlaikyti šaltą protą ir mokėti atsirinkti vertingiausius dalykus?

Kuo daugiau informacijos, tuo sunkiau priimti sprendimą

Dėl susidariusios padėties reikėtų kaltinti internetą. Pasaulinis kompiuterių tinklas išvadavo informaciją iš fizinių rėmų, jos kiekis tapo praktiškai neribojamas. Aktyvi teksto, garso ir vaizdo failų skaitmenizacija pradėta ne taip ir seniai – 2002 m. Tačiau dabar skaitmeninėje erdvėje jau yra maždaug 94 proc. anksčiau tik analoginėse rinkmenose (pvz., vaizdo kasetėse, muzikos plokštelėse) buvusios informacijos.

Šiuolaikinio gyvenimo greitis apibūdinamas kaip 2,3 žodžio per sekundę, arba 100 tūkst. žodžių per dieną, kurie mus pasiekia įvairiausiais būdais, pradedant bendravimu su kitu žmogumi (nebūtinai akis į akį), baigiant naršyklėje “iššokančiomis” nepageidautinomis reklamomis. “Kasdien mes esame bombarduojami tokiu kiekiu informacijos, kokio pakaktų 174 laikraščiams”, – sako Kalifornijos universiteto mokslininkas Martinas Hilbertas ir priduria, kad šiandieninis žmogus kasdien gauna penkiskart daugiau informacijos nei 1986-aisiais.

M.Hilberto ir jo tyrimų komandos surinktais duomenimis, paskelbtus žurnale “Science”, 2007 m. žmonija buvo sukaupusi 295 eksabaitus informacijos (1 eksabaitas lygus milijardui gigabaitų). “Tokį informacijos kiekį gautume, jei kiekvienam pasaulio žmogui duotume po 61 iki galo įrašytą kompaktinį diską”, – analogiją pateikia mokslininkas.

Akivaizdu, kad tokio kiekio žinių niekada neaprėpsime. Bet ir nereikia – ar mums būtina peržiūrėti visus “YouTube” filmukus? Ar reikia kasdien sekti dešimtis naujienų tinklalapių ir tinklaraščių? Tačiau žmogus, net ir nekeldamas sau utopinio tikslo žinoti viską, rinkdamasis informacijos šaltinius susiduria su vadinamuoju pasirinkimo paradoksu. Pagal šią amerikiečių psichologo Barry Schwartzo aprašytą teoriją individas yra laimingesnis, turėdamas mažesnį pasirinkimų skaičių, nes kuo daugiau galimybių jis turi, tuo dažniau, net ir priėmęs geriausią sprendimą, mano, kad galbūt kiti sprendimai (tie, kurių atsisakyta) būtų buvę geresni.

Kartais jie išties būna geresni. Kolumbijos universiteto profesorė Sheena Iyengar praėjusiais metais JAV išleistoje knygoje “Pasirinkimo menas” aprašė tyrimą, kurį atliekant vienai žmonių grupei interneto parduotuvėje buvo duota pasirinkti iš 50-ies prekių, kitai – iš dešimties. Geresnės kokybės prekę pasirinko tie, kurie turėjo mažiau alternatyvų. “Kuo daugiau informacijos turi, tuo sunkiau priimti sprendimą”, – tokią išvadą daro mokslininkė.

“Neaprėpiamas informacijos kiekis, su kuriuo susiduriame kasdien, stumia į neviltį. Juk tiek daug yra žmonių, kuriuos norėtume pažinti, tiek daug šalių, kurias norėtume aplankyti, tiek daug knygų, kurias norėtume perskaityti, tiek daug filmų, kuriuos nurėtume pamatyti, tiek daug dainų, kurias norėtume išgirsti. Esame pasmerkti gyventi jausdami, kad vis negana, tačiau tas nuolatinis alkis ir stumia civilizaciją į priekį”, – informacijos pertekliaus poveikį žmogui komentuoja psichologas Mykolas Valainis.

Iš individo lygmens galima pereiti ir į platesnį kontekstą, pavyzdžiui, ekonominį. Nors didelis žinių prieinamumas sietinas su inovacijomis (daugiau žinantieji gali atlikti išsamesnius tyrimus ir sukurti kokybiškesnius naujus produktus), nemokėjimas apdoroti informacijos yra labai žalingas. 2008 m. Niujorko ekonominių tyrimų centras “Basex” atliko tyrimą, kurio išvadoje teigiama, kad dėl neefektyvaus informacijos valdymo sumažėja dirbančiųjų produktyvumas, ir tai JAV ekonomikai kasmet kainuoja milijardus dolerių.

Svarbiausia – atsirinkti informacijos šaltinius

Norint susivokti naujienų sraute, reikia gebėti atsirinkti informacijos šaltinius, juos vertinant kritiškai ir pasiliekant tik tuos, kurie yra reikalingi bei patikimi. Kaip išsiugdyti kritinį mąstymą ir žiniasklaidos raštingumą? “Žiniasklaidos raštingumas turi daug sudėtinių dalių. Tarp jų yra skaitytojo įgūdžiai, kurių galima nesunkiai išmokti: atskirti informaciją nuo vertinimo, suvokti, kokiais šaltiniais informacija yra pagrįsta, ar jie patikimi, kieno požiūris pateikiamas rašinyje, ar esama vertinimų įvairovės, ar suteikiama galimybė žmogui, kuris yra kaltinamas arba puolamas, atsakyti į kaltinimus”, – paaiškina Vilniaus universitete žurnalistiką dėstantis Romas Sakadolskis.

Jis priduria, kad skaitant informacinį pranešimą reikėtų klausti savęs, ar medžiagos autorius pateikia pakankamai pagrįstos informacijos ir taip skatina pasitikėjimą, ar, priešingai, reikalauja, kad juo patikėtų. “Pasitikėti ir tikėti yra labai skirtingi dalykai. Lietuvoje dažnai reikalaujama, jog skaitytojas tikėtų autoriumi, nes nepateikiama pakankamai informacijos tam, kad pasitikėtų”, – sako R.Sakadolskis

Heriot Watt universitete Edinburge matematinę fiziką studijuojantis ir su dideliu mokslinės informacijos srautu kasdien susiduriantis Darius Malys teigia, kad informacijos šaltinis turi užsitarnauti pasitikėjimą. “Pirmenybę skiriu šaltiniams, kurie laikui bėgant užsitarnauja mano geresnius vertinimus. Svarbios ir žmonių, kurie yra pelnę mano pagarbą, rekomendacijos. Esu atviras visiems šaltiniams, tačiau dauguma jų vėliau atmetami kaip nenaudingi”, – dėsto studentas.

Tačiau net ir kokybiškų, patikimų bei vertų dėmesio šaltinių yra tiek,kad žmogus jų visų neaprėptų ir ištisą parą sėdėdamas prie kompiuterio. Dėl to, pasak niujorkiečio IT specialisto Williamo Van Winkle’o, skaitant naujienas ypač svarbu jausti saiką. Viename savo straipsnių jis į informacjos vartojimą siūlo žiūrėti kaip į valgymą: “Geras maistas patiekiamas apgalvoto dydžio porcijomis, logiška seka. Jūs nuo jo pasisotinate, bet nepersivalgote. Tas pats ir su informacija – mes geriausiai jaučiamės, kai gauname mums reikalingų žinių ne per dideliais kiekiais.”

Su pernelyg dideliu informacijos kiekiu žmogaus smegenys paprasčiausiai nesusidoroja. Trumpalaikėje atmintyje žmogus gali išsaugoti maždaug septynis elementus (ne veltui telefonų numeriai – septynženkliai). Perteklinė informacija, jei nepatenka į ilgalaikę atmintį, yra užmirštama, ją užgožia kita, naujesnė. Ekspertų teigimu, informacijos naujumas yra tas kabliukas, ant kurio užkimba daugelis vartotojų, ypač internete. Toli gražu ne visada naujesnė informacija būna reikšmingesnė – kartais tai gali būti ir interneto šiukšlės (angl. spam) atėjusios el. paštu. Tačiau jos atkreipia dėmesį. Dažnai šis informacinis triukšmas neleidžia susikoncentruoti ir įsiminti svarbesnę informaciją.

Skųstasi nuo Gutenbergo eros pradžios

Kita vertus, nemokėjimas susidoroti su informacija yra daug mažesnė problema nei informacijos neprieinamumas. “Žinoma, informacijos laisve reikia mokėti naudotis. Tačiau aš ją matau visų pirma kaip milžinišką galimybę. Siekiu tapti mokslininku ir internetas suteikia visai kitokias mokymosi sąlygas, palyginti su laikais, kai buvo mokomasi tik iš knygų”, – tikina Jungtinėje Karalystėje studijuojantis D.Malys.

Galų gale XXI a. žmonės nėra vieninteliai, kurie skundžiasi informacijos pertekliumi. Istoriniai šaltiniai teigia, kad panašūs pareiškimai prasidėjo jau Johannui Gutenbergui išradus spausdinimo presą. Tuometiniai mokslininkai rimtai teigė, kad dėl knygose esančio informacijos kiekio žmonės išprotės. Amerikiečių autorius Jamesas Gleickas šiemet pasirodžiusioje savo knygoje “The Information” pratęsia sąrašą, paminėdamas XVII a. vokiečių filosofo Gottfriedo Leibnizo sielojimąsi dėl “siaubingai didelio knygų skaičiaus, kuris ir toliau auga”.