Neseniai išmokau virti kiaušinius be lukšto. Ar ne per vėlai įgijau tuos įgūdžius? Ar tai padidins mano konkurencingumą darbo rinkoje? Klausimai nėra fundamentalūs, nors išreiškia laiko dvasią.

Išmanūs virtuvės saviveiklininkai gali suteikti pramogų sau ir kitiems. Vis dėlto šiais laikais mažėja savo malonumui daromų dalykų. Nauji įgūdžiai apginkluoja – norom nenorom imi galvoti, ar tai padės uždirbti pinigų.

Nevarginant skaitytojo, bet ir neslepiant skrandyje ką tik įgytų žinių: reikia sudaužti kiaušinį, paleisti jį į sietą nepažeidžiant trynio taip, kad nusikoštų šiek tiek baltymo, paskui iš sieto įleisti trynį ir baltymo likučius į verdantį vandenį su actu. O kiek acto reikia pilti – nepamenu. Skaitytojui tai paskata panaršyti internete.

Kiaušinį be lukšto išsiviriau vienoje kavinėje, kurioje lankytojai, vadovaujami patyrusios virėjos, patys pasigamina maisto. Virėjas – gana abstraktus žodis, mažai ką pasakantis apie maisto menininką. Mano atveju darbui vadovavo jauna šefė su puikia iškalba. Radijiniu balsu beveik be kirčiavimo klaidų ta mokovė ne vien rikiavo virėjais tapusius valgytojus, bet ir žaibiškai pjaustė sprandinę, nepakišdama savo pirštų – mat valgiaraštyje būta ne vien kiaušinių.

Pagalvojau, ko dar trūksta vikriai, iškalbingai šefei? Gal mokslinio laipsnio? O gal ji jau mokslų daktarė?

Gnaibydamas šakute tą kiaušinį be lukšto, vyniodamas jį į vytintos jautienos griežinį ir bandydamas visa tai užtepti pačių pasigamintu „Bordeaux“ vyno padažu, kūriau fantazijas apie šefės karjerą.

Tarkime, ji, būdama kokia nors magistrė, kimba į doktorantūrą ir galiausiai įgyja standartinį daktaro laipsnį Ph D – „pi eič di“. Ką jai su tuo „pi eič di“ veikti? Jau veikiau koks nors Ph D taps profesionaliu virėju, aukštos kvalifikacijos neblogai uždirbančiu amatininku ir taip galbūt pasididins asmenines pajamas, o virtuvėje laikysis priesako „krutėk ir ne pi eič dėk“ (taip nusakomos aplinkybės, kurioms esant mokslinis laipsnis neturi prasmės).

Darbo jėgos migracija iš laboratorijų, katedrų, auditorijų į kavinių bei restoranų virtuves – vaizdingas pasakymas, tačiau už to vaizdo slypi šiokia tokia statistika.

Pjaustant ir patiekiant duomenis stambiais gabalais: per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį nuo 1990 iki 2001 m. tyrėjų etatų skaičius mokslo įstaigose sumažėjo perpus. Kitaip tariant, perpus sumažėjo vietų, kur galėjo užsidirbti žmogus, turintis laipsnį arba jo siekiantis. Pačių tyrėjų sumažėjo dar daugiau, nes buvo panaikinti apribojimai vienam žmogui dirbti keliose vietose. Darbo vietos naikintos aukštosiose mokyklose, Mokslų akademijos ir mokslinių tyrimų institutuose. Pastaruosiuose etatų sumažinta net keturis kartus.

Ar pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio sunkmetį pakeitė Europos Sąjungos šviesmetis? Bronislovas Kaulakys, habilituotas daktaras, fizikas, prieš gerą pusmetį žiniasklaidoje konstatavo, kad esama gyvybiškai svarbios srities, kurioje Lietuva per 10 metų nepadarė jokios pažangos, – tai moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (MTEP). Pavyzdžiui, pagal verslo įmonių išlaidų MTEP santykį su bendruoju vidaus produktu Lietuva nuo Estijos atsilieka daugiau negu penkis, o nuo ES rekomendacijų – keturis kartus.

Verslui mokslas mažai rūpi, tad ir virtuvės šefė, apie kurios karjerą fantazavau, vargu ar sulauks mokslinės stipendijos iš savo darbdavių. Jai pasakys: „Krutėk prie viryklės ir ne pi eič dėk.“