Kuomet prieš aštuonerius metus Lietuva stojo į NATO, pagal savo pasirengimą narystei ji jautėsi tarp antrosios Aljanso plėtros bangos lyderių.

O jau tarp Baltijos valstybių – tai tikrai: pagal NATO standartus pertvarkytas kariuomenės valdymas, pati kariuomenė turinti visavertį mechanizuotą batalioną, o ateityje planuojanti turėti ir brigadą, NATO operacijoje Afganistane Lietuva prisiėmė vadovauti Goro provincijai, išlaidos gynybai tegu nesiekė 2 proc. nuo BVP, bet kelinti metai iš eilės augo ir žadėta, kad netrukus pasieks Aljanso nustatytą minimumą. Į estus, juo labiau – latvius, kurių kariuomenė tuo metu buvo gemalo būsenoje, lietuviai žvelgė išdidžiai, kaip į jaunesniuosius brolius, važiuojančius į NATO ant Lietuvos kupros ir Lietuvos įdirbio dėka. Dar labiau Lietuvos savivertę Aljanse didino tai, kad NATO Oro policijos misijai Baltijos valstybėse bazuoti buvo pasirinkta Šiaulių oro bazė, o Danijos, kurios divizijos operatyviniam pavaldumui buvo perduoti Baltijos šalių batalionai, karininkai sakydavo, kad lietuviai parengti geriausiai. Tad visiškai nuoširdžiai tikėjome, jog tapusi Aljanso nare Lietuva bus ne saugumo vartotoja, bet ir tiekėja – lygiai, kaip ir žadėjo prieš stodama.
Deja, šiandien visa tai praeityje. Pakanka atsiversti 2011-ųjų NATO narių gynybos biudžetų suvestinę, kad suvokti, jog Lietuva per praėjusius aštuonerius narystės Aljanse metus pavirto paprasčiausia parazite. Mažiau už Lietuvą savo gynybai skiria tik tolimame ir saugiame NATO užpečkyje esanti Belgija ir tik todėl, kad dėl metus trunkančios Vyriausybės krizės belgų kariuomenė finansuojama pagal 2010-ųjų biudžetą. Netgi labiausiai iš visų Baltijos šalių krizės nusiaubtos Latvijos gynybos išlaidos šiandien didesnės, nei Lietuvos. Ką jau kalbėti apie Estiją, kuriai iki 2 proc. nuo BVP ribos tetrūksta kelių dešimtųjų ir kuri kitąmet planuoja šią ribą peržengti. Beje, tai padariusi Estija taps vienintele vienu metu tiek NATO, tiek ES nare esančia valstybe, kurios finansai pilnai atitinka abiejų organizacijų keliamus reikalavimus!
Ką tai reiškia praktikoje? Estijos, kad ir kokia mažyte ji būtų, žodis NATO skamba žymiai tvirčiau, jos pažadai ir įsipareigojimai vertinami žymiai rimčiau, nei Lietuvos. Toks paprastas dalykas – po 2007-ųjų „bronzinės nakties“ Taline, kuomet Estijos valstybinių institucijų interneto tinklapiai patyrė masinę hakerių ataką, estai paskelbė, kad kurs NATO kibernetinio saugumo centrą. Praėjo keleri metai ir šis centras Taline jau veikia, o Estijos pavyzdį vystant savanoriškąsias Kibernetinės gynybos pajėgas periminėja JAV Nacionalinė gvardija, kurią konsultuoja estų specialistai. Lietuva, sekdama estų pavyzdžiu, kuria NATO Energetinio saugumo centrą, netgi gavo Aljanso pritarimą, bet treti metai visi vykdomi darbai labiau primena gerus norus, nei jų išpildymą. Kitaip ir būti negali, nes tokiam darbui atlikti, be specialistų (kurių gausa taip pat negalime pasigirti) reikia pinigų. Daug pinigų. Kurių Lietuva savo saugumu neskiria.
Pažvelkime į Lietuvą kitų, ypač didesnių, NATO sąjungininkių akimis. Ką kalbėjo narystės Aljanse siekiantys lietuviai? “Mes pažadėjome jums 2006 m. duoti nuolatinės parengties brigadą, mes ją jums duosime”, – 2002-ųjų rudenį žadėjo tuometis lauko pajėgų vadas generolas Valdas Tutkus. Davėme? Kurgi ne! Ką čia duosi, jei 2006-siais faktinis Lietuvos gynybos biudžetas buvo bene trečdaliu mažesnis, nei 2002-siais.
2004-siais, kuomet NATO viršūnių susitikimas Stambule patvirtino naują gynybos išlaidų skaičiavimo metodiką ir prikišamai parodė Lietuvai, kad ji tikrovėje teskiria karinėms pajėgoms 1,28 proc. nuo BVP. Kaip į tai reagavo lietuviai? Tiesiog nuostabiai: vienuolika Lietuvos politinių partijų nedelsdamos iškilmingai įsipareigojo 2005-2008 m. taip didinti gynybos biudžetą, kad jis pasiektų reikalaujamus 2 procentus. Vykdė? Kurgi ne! Po metų, kuomet įsipareigojimą reikėjo pradėti vykdyti, tuometis krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas jau šnekėjo, kad planuotieji 2 proc. nuo BVP bus pasiekti tik 2014-siais.
Tad kokie mes NATO akyse? Melagiai, pažadukai ir veidmainiai. Juoba, kad visa šita netesėtų pažadų karuselė sukosi ne per kokią krizę, o didžiausio per du dešimtmečius Lietuvos ekonominio pakilimo metais, bendram valstybės biudžetui be paliovos augant. Bet kuris NATO atstovas Briuselyje gali drąsiai teigti, jog lietuviai nedidino išlaidų gynybai ne todėl, kad negalėjo, o todėl, kad nenorėjo. Abejojantiems gali bakstelėti pirštu į Estiją.
Ypač veidmainiškai Monsui (Briuselio priemiestis, kuriame įsikūrusi NATO būstinė) turėjo atrodyti tai, kad be paliovos mažindami išlaidas krašto apsaugai lietuviai tuo pat metu šaukė apie nuolat augantį Rusijos pavojų. Sveikas protas sako – jeigu žmogus bijo, kad jį gali užpulti, jis ne tik prašo kaimynų pagalbos, bet ir pats visomis išgalėmis stiprina savo gynybą. Ar patikėsite, kad kas nors bijo užpuolimo, jei aplink sodybą tvoros nėra, šuo kieme nelaksto, šautuvas ant sienos nekabo, o pats šeimininkas ramiai sau puotauja prie atlapų durų? Žinoma, kad nepatikėsite. Tai kodėl NATO turėtų tikėti Lietuvos kalbomis apie augančią karinę grėsmę iš Kaliningrado, ar įsiklausyti į prašymus dar metams, dar trims pratęsti Baltijos šalių oro policijos misiją? Juk į nukritusį rusų karo lėktuvą, kaip į tikrą ir neišgalvotą pavojų baksnojantys lietuviai, užuot skubiai įsigiję priešlėktuvinių raketų, laivus nusipirko! Tad nėra ko pykti, kai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis paniekinančiai meta: nemeluokite, kad bijote Rusijos, nes jūsų gynybos išlaidos to nerodo. Telieka paklausti: kiek ilgai NATO kentės tokį Lietuvos elgesį?

Ypač veidmainiškai NATO turi atrodyti tai, kad be paliovos mažindami išlaidas krašto apsaugai, lietuviai tuo pat metu šaukia apie nuolat augantį Rusijos pavojų.