Daugiau nei metus Europoje tvyro didžiulis neapibrėžtumas: jau pusmetį visi tvirtina, kad Graikija yra bankrutavusi, bet formaliai ji dar lyg ir moki. Taip pat pusmetį ekonomistai įrodinėja, kad būsena “nei pakartas, nei paleistas” pražūtinga tiek pačiai Graikijai, tiek visai Europai, tačiau atomazgos vis nematyti. Kiek dar laiko tai tęsis?

Šią savaitę Europos centrinio banko (ECB), Europos Komisijos (EK) ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atstovai bandys pakartoti praėjusios savaitės kelionę į Graikiją ir dar kartą pasikalbėti apie tai, ką daryti su šios šalies finansais. Bandys, nes praėjusią savaitę prasidėjęs Graikijos skrydžių bendrovių darbuotojų streikas gali ir nesibaigti. Tačiau net jei jie važiuotų traukiniu, vargu ar prailgusi kelionė padėtų rasti sutarimą dėl to, ką daryti: gelbėti Graikijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos finansus ar verčiau prisiminti į šių šalių gatves išėjusius protestuoti žmones? O gal numoti ranka ir leisti tokioms šalims kaip Graikija galutinai nuskęsti, nesirūpinant nei jų skolomis, nei jų gyventojų baimėmis?
Politikai ir įvairiausi ekspertai šiomis temomis diskutuoja jau daugiau nei metus, vis pasiginčydami, kas svarbiau: bendri Europos finansai ar atskirų šalių piniginės, gyventojai ar bankai, taupymas ar išlaidavimas, griežtas bekompromisis požiūris į valstybių pažeidžiamas visiems galiojančias taisykles ar kaip tik – nusižengusios šalies palaikymas nelaimėje, nepaisant jos prasižengimų.
Būtent neapsisprendimas dėl prioritetų ir verčia Europą vadinti “pusiau nėščia” – tokia jis bus tol, kol nebus atsakyta į visus šiuos klausimus.

Vienoms – taupyti, kitoms – išlaidauti
Kaip ir JAV ar Didžioji Britanija, euro zonos šalys turi didžiulių, visas ribas peržengusių ir vyriausybių, ir privataus sektoriaus skolų. Didžiosios dalies jų jau niekada nepavyks grąžinti. Taigi svarbiausias klausimas – kiek skolų galima nurašyti ir kas padengs šiuos nurašymus.
Jei imtume visą euro zoną, tai bendra jos skola yra panašaus dydžio kaip ir JAV, tad aklavietė dar neprieita. Tačiau kai kurios atskiros euro zonos šalys į skolas įklimpusios tiesiog beviltiškai. Skirtingi ekonomistai jau neabejoja, kad anksčiau ar vėliau teks nurašyti mažiausiai pusę Graikijos skolų. Panašiai gali tekti elgtis ir su Portugalijos, Airijos, o gal net ir Ispanijos ar Italijos skolomis.
Bet kai blogosios paskolos nurašomos, kažkas turi už tai sumokėti. Didžioji našta šiuo atveju tektų tų pačių ar kitų euro zonos šalių bankams, ypač Europos centriniam bankui. Dėl to pastaruoju metu Europos bankų sistema ir yra tokia pažeidžiama: ja nepasitikima, nes laukiama didelės bėdos ar net kracho.
Bėda gali būti tokia rimta, kad Vokietijos valdžia pasirengusi gelbėti savo šalies bankus nuo galimos griūties, kaip tai jau yra dariusi Airija. Tačiau kitų šalių vyriausybėms tam gali pritrūkti lėšų. Taigi Vokietijai ir kitoms geriau besilaikančioms šalims gali tekti didesnė našta, stengiantis išsaugoti ne tik savo, bet ir kitų šalių bankinio sektoriaus stabilumą.
Tam reikės pinigų, vadinasi, teks apsispręsti – vėl skolintis ar dar labiau veržtis diržus. Vokiečiai, manydami, kad geresnis vis dėlto taupymo kelias, nusprendė rodyti taupumo pavyzdį: ši šalis išsikėlė tikslą iki 2013 m. panaikinti biudžeto deficitą, smarkiai apribodama išlaidas.
Įdomu, o kas būtų, jei lygiai taip pat diržus susiveržtų visos kitos euro zonos šalys? Eksperai neabejoja, kad tai labai lėtintų visos ES ekonomikos augimą. Taigi, kad lėtėjimas nebūtų toks skausmingas, ECB ketina mažinti palūkanų normą, kuri dabar siekia 1,5 proc., – tokiu atveju bent jau skolintis būtų šiek tiek pigiau.
Be to, Europos centrinis bankas neatmeta galimybės ir toliau supirkinėti Ispanijos bei Italijos skolas, taip pumpuodamas pinigus į finansų sistemą ir lengvindamas dalią labiausiai skolų prislėgtoms valstybėms.
Vis dėlto ne viskas taip paprasta. Vokietija tokiems ECB užmojams smarkiai prieštarauja. Ji siūlo kitą, galbūt pačią geriausią išeitį – pinigų vargingosioms šalims nedalyti. Esą ekonomikos skatinimas Graikijoje ar Portugalijoje vargu ar padės skatinti ekonomiką visoje euro zonoje. Tad skolintis reikia didžiosioms šalims, kurios tai vis dar pajėgia, ir tai daryti nedelsiant, o kitos tegul veržiasi diržus.
Kita vertus, kodėl Ispanija turėtų būti baudžiama taip pat, kaip skaičius klastojusi Graikija? Juolab kad iki finansų krizės Ispanijos vyriausybės skola buvo netgi mažesnė nei Vokietijos, tad tos šalies vyriausybė kelia pagrįstą klausimą: jei diržų veržimasis laikomas savotiška bausme, kodėl baudžiama niekuo neprasikaltusi Ispanija?
Dar vienas pavyzdys – Italija. Neaišku, prie kokių valstybių ją priskirti – prie tų, kurios turėtų skolintis, ar prie tų, kurioms dera veržtis diržus. Viena vertus, pagal BVP apimtį italų ekonomika – trečia euro zonoje, o jos dalis euro zonos BVP sudaro 12,6 proc. (graikų – 2 proc.). Kita vertus, Italijai tenka beveik ketvirtadalis visų skolinių euro zonos dalyvių įsipareigojimų. Šios valstybės skola viršija Graikijos skolą penkis kartus. TVF prognozuoja, kad šių metų pabaigoje Italijos skola išaugs net iki 1,9 trilijono eurų.
Apskritai šalies skolos šių metų pradžioje sudarė 118,1 proc. BVP ir pagal šį rodiklį Italiją lenkia tik Graikija, kurios skola siekia 144 proc. BVP.
Tad kiekvienos šalies padėtis skirtinga, ir, regis, jų niekaip neužtempsi ant to paties kurpalio.

Europa ar atskiros šalys?
Čia itin svarbus dar vienas klausimas: kas svarbiau – Europa, kaip visuma, ar atskirų jos šalių, tokių kaip Ispanija ar Italija, gerovė?
Maždaug 60 proc. vokiečių pasisako už Vokietijos, o ne kitų euro zonos šalių interesų paisymą. Jei taip mano didžiausios euro zonos šalies gyventojai, galima neabejoti, kad panašios nuotaikos yra ir Prancūzijoje ar Italijoje: kiekviena šalis vis labiau galvoja apie asmeninę, o ne apie bendrą Europos naudą.
Tad vokiečiai jau atvirai reikalauja, kad Graikija būtų išmesta už euro zonos borto, antraip vandenį iš skęstančio laivo reikės nepaliaujamai semti visoms. O štai Austrijos finansų ministrė Maria Fekter pareiškė, kad Graikijos bankrotas euro zonos partnerėms kainuotų mažiau nei parama. “Jei pasirodytų, kad remti Graikiją yra brangiau, nei leisti šaliai bankrutuoti, mes turėsime pagalvoti apie bankroto alternatyvą”, – teigia Austrijos finansų ministrė.
Tos pačios nuomonės laikosi ir Nyderlandai. Šios šalies atstovai praėjusią savaitę pareiškė, jog Europa turėtų apsvarstyti galimybę, kad vieną dieną Graikija arba kita skolos įsipareigojimų nevykdanti šalis gali būti pašalinta iš euro zonos.

Graikijai – lemiama savaitė
“Priemonių buvo daug ir įvairių, bet nė viena nesuveikė”, – konstatuoja Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso. Ir tikina, kad laukti nebėra ko, nes Europa tokia “pusiau nėščia” žengti į priekį nebegali.
Tačiau reikia atminti, kad norint priimti kokį nors euro zonos šalis liečiantį sprendimą balsuoti turi visos 17 vyriausybių. Tai reiškia nesibaigiančius ginčus, diskusijas ir be galo vilkinamą procesą.
Vis dėlto yra ir kita išeitis – tai ECB, TVF ir EK pajėgos. Jų misija – sužinoti, kaip Graikijoje buvo panaudota pirmoji gautos paramos dalis ir ar tai davė kokios nors apčiuopiamos naudos, tai yra ar biudžeto deficitas bent šiek tiek sumažėjo, ar pinigai buvo išleisti vėjais. Juk spalį Graikijai vėl bus išmokėta apie 8 mlrd. eurų paramos – ne tiek mažai atsižvelgiant į tai, kad ši suma prilygsta dešimtadaliui Graikijos biudžeto deficito.
Taigi, jei minėti inspektoriai nustatys, kad Graikijoje nėra jokio progreso, Europoje neabejotinai užvirs didžiulės aistros. Ir labai tikėtina, kad tai bus paskutinė savaitė, kai vis dar bus neaiškus Graikijos likimas. Jei šalyje nepradės streikuoti ir telefono ar interneto ryšio operatoriai, gali būti, kad jau trečiadienį Atėnuose auditą atliekantys ekspertai praneš, ar Graikija pasmerkta bankrotui.

Euro zonos šalių skolos ir biudžeto deficitas
Iki krizės (2008 m. rugpjūtis)    Po krizės (2011 m. rugpjūtis)
Italija
Ispanija
Portugalija
Graikija
Vokietija
Šaltinis: BBC
Praėjusią savaitę S&P reitingų agentūra sumažino Italijos skolinimosi reitingą, o Kinijos centrinis bankas pristabdė valiutų keitimosi mastus su Europos bankais, norėdamas sumažinti riziką Azijos rinkose.