Kas – ką: pilietinė akcija prieš abiejų šalių chamus ir abiejų šalių politikų kompleksų nulemtą politiką.

Abipusės lietuvių ir lenkų meilės apraiškos socialiniuose tinkluose turėtų kelti nemažą sopulį kai kuriems politikams ir kai kuriai žiniasklaidai. Užtat didžioji tiek Lietuvos, tiek Lenkijos dalis tuo tik džiaugiasi.

Prieš provokaciją – pozityvumo virusu
„Pernelyg nesureikšmindami įvykių Poznanės futbolo stadione, kai buvo išskleistas transparantas „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną”, manėme, kad bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija ir dviejų tautų draugystė išugdė daug meilės, kuria tiesiog negalime nepasidalyti. Idėja kilo prisiminus gražų pavyzdį, kai esant įtemptiems santykiams tarp Izraelio ir Palestinos paprasti žmonės negalėjo sutikti su dažnai politikų ar žiniasklaidos priemonių skatinama agresija, todėl pradėjo dalytis vieni kitų palaikymo nuotraukomis internete. Ir mes paskatinome fotografuotis prie transparanto “Lietuva myli Lenkiją”, – pasakoja vienas socialinės akcijos sumanytojų Mykolas Majauskas, “World Economic Forum” tinklo Lietuvoje steigėjas.
Iniciatyva žaibiškai tapo globali – nuo Vilniaus iki Kalifornijos ir Australijos lietuviai siuntė nuotraukas. Jau kitą dieną pasipylė nuotraukos ir iš Lenkijos su užrašais “Lenkija myli Lietuvą”, kuriose – ir paprasti žmonės gatvėje, ir Poznanės meras, ir Lenkijos jaunimo bendruomenė Lietuvoje, net į ralį Lietuvoje lenkų bolidai atvažiavo apklijuoti lipdukais apie Lenkijos meilę Lietuvai. Lenkai kūrė atsakomąsias grupes socialiniuose tinkluose, už akciją sulaukta padėkos ir iš Lenkijos ambasados.
Prie šio judėjimo, dalydamiesi žinia, nuotraukomis, nuorodomis socialiniuose tinkluose, prisidėjo mažiausiai 10 tūkst. lietuvių ir tiek pat lenkų, o perskaitė, prieš jai pasiekiant tradicinės žiniasklaidos šaltinius, dar bent dešimtkart tiek. “Socialiniai tinklai su savo pranašumais ir trūkumais tampa svarbia ir įtakinga platforma minčių ir žinių sklaidai. Turime išmokti ja tinkamai naudotis ir nebijoti panaudoti valstybės interesams ginti”, – siūlo M.Majauskas, tikėdamasis, kad ši iniciatyva ir požiūris pasklis ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir verslo, akademinės visuomenės, kultūros aplinkoje.
Po 10 tūkst. akcijos rėmėjų abiejose šalyse dar negalima vadinti masiniu judėjimu, juolab beveik 39 mln. gyventojų turinčioje Lenkijoje, bet vis dėlto ir ne tiek jau mažai. Parašus po atsiprašymu ėmėsi rinkti ir Lenkijos dienraštis “Gazeta Wyborcza”, laiškų sulaukė Lietuvos ambasada Lenkijoje, lenkai atsiprašinėjo tiesiog Lenkijos gatvėse sutiktų nepažįstamų lietuvių.
Taigi ar tikrai lietuviai myli lenkus, lenkai – lietuvius, o vienas kitas incidentas – tik išimtis iš taisyklės?

Verslininkai apie nesutarimus kalba su šypsena
Vygandas Uksa, VšĮ „Versli Lietuva” atstovas Lenkijoje, jau septyneri metai gyvenantis kaimyninėje valstybėje, tikina: jam prisistačius, kad yra lietuvis, visi jį sutinka su palankia šypsena. “Politika nelemia ir verslininkų sprendimų. Tik aptarus visus niuansus ir sutarus dėl bendradarbiavimo Lenkijos verslininkai dažniausiai juokais paklausia: tai kaip čia tie mūsų valstybių santykiai? Bet dažniausiai visi pakraipo galvas ir suverčia kaltę politikams, kurie tuos santykius tik blogina. Lenkai labai teigiamai vertina lietuvius, tik žiniasklaidos ir politikų atgarsiai neigiami”, – pabrėžia V.Uksa.
Beje, jo pastebėjimu, požiūris į Lietuvą priklauso ir nuo regiono: esančiuose arčiau Lietuvos, nuomonė prastesnė nei pietiniuose, kur verslininkai visada manė, kad Lenkija su Lietuva – draugai, ir kai kuriems dabar šokas girdėti, kokių esama pykčių. O jaunoji karta apie Lietuvą atsiliepia pakankamai pozityviai.
Tačiau, kaip priduria V.Uksa, žinoma, nesutarimai tarp valstybių verlui nieko naudingo neduoda: „Geri santykiai – visada papildomas niuansas bendradarbiauti. Jei bus daug neigiamos informacijos, santykių atšalimas ilgalaikėje perspektyvoje verslui tikrai nėra geras dalykas.”
Kol kas oficiali statistika pavojaus ženklų nerodo – Lenkija yra viena svarbiausių Lietuvos verslo partnerių. Tiesa, 2012 m., palyginti su 2011 m., Lietuvos eksportas į Lenkiją sumažėjo 1 proc., bet pagal šį rodiklį Lenkija – šešta pagal dydį Lietuvos partnerė, labai nedaug atsiliekanti nuo pirmojo penketuko. O importas iš Lenkijos padidėjo net beveik 18 proc. Pagal tiesiogines užsienio investicijas į Lietuvą jie lenkai antroje pozicijoje, o Lietuvos investicijų į užsienio valstybes rikiuotėje Lenkija yra ketvirta.
“Vis dėlto didieji bendri infrastruktūriniai projektai – ir elektros tiltas, ir „Via Baltica”, ir „Rail Baltica” – dėl dvišalių santykių atšalimo nukentėjo, – neabejoja politologė, Varšuvos ir Mykolo Romerio universitetų docentė dr. Renata Mienkowska-Norkienė. – Lenkai ant lietuvių dėl lenkų nacionalinės mažumos truputį įsižeidė, ypač užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, o jo nuomonė daro smarkią įtaką premjerui. Tai galėjo prisidėti prie to, kad šie projektai netapo Lenkijai prioritetiniai, juolab prasidėjus krizei. Lig šiol tarp Vilniaus ir Varšuvos važinėju automobiliu, nors kažkada prezidentas Valdas Adamkus yra išreiškęs viltį, kad šį atstumą traukiniu bus galima įveikti per porą valandų.”

Politikai valdomi kompleksų
Šnekinant tiek paprastus piliečius, tiek verslininkus, daugiausiai akmenų dėl dviejų tautų santykių krinta ant politikų. Štai ką tik Vilniuje viešėjęs meile Lietuvai nespindintis kaimynų užsienio reikalų ministras R.Sikorskis vėl nustebino susireikšminimu: į visus žurnalistų klausimus, net užsienio naujienų agentūrų užduotus angliškai, atsakinėjo tik lenkiškai. Kuria kalba bendravo su Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, neskelbta, bet problemų negalėjo kilti, nes mūsų ministras laisvai šneka ir angliškai, ir lenkiškai, o jam svarbiausia susišnekėti – ne demonstruoti didybę. Tiesa, bandydamas įtikti lenkams kartais jis persistengia – kaip savo viešais Lenkijos atsiprašinėjimais dėl lenkų mažumos.
R.Mienkowska-Norkienė mano, kad daug kas išplaukia iš politikų kompleksų: „Jei lenkai atsisakytų savo didybės kompleksų, galėtų labiau nusileisti lietuviams, nes mums, lenkams, tai mažiau kainuoja. O lietuviai turėtų atsisakyti nevisavertiškumo kompleksų, nes nėra ko ir kompleksuoti. Gal į tokius kompleksus taikė ir transparantas Poznanės stadione? “Pany vs chamy” – tokios retorikos Lenkijoje niekas nebenaudoja, dauguma net ne visai ją supranta, nebent pagyvenę žmonės, kurie labai pasiilgo “kresų”. Tokie žodžiai dažniau vartojami Lietuvoje tarp vietos lenkų ir lietuvių.”
Politologė neabejoja, kad tokie incidentai ar radikalūs politikų pasisakymai iš tikrųjų yra politinė veikla, o ne žmonių požiūrių pasireiškimas. Ir „Lecho” transparantas nebuvo žmonių „iš apačios” pozicija, o kažkokia užsakyta politinė manifestacija, nacionalistų pasireiškimo būdas. Lenkų, ypač jaunų, požiūris į Lietuvą ir lietuvius normalus. O politikai problemas išpučia politiniams tikslams, pavyzdžiui, Lenkijoje tai buvo suintensyvėję rinkimų laikotarpiu, bet paskui aptilo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.