Prieš Seimo rinkimus prasidėjo aštrios diskusijos dėl balsavimo internetu. Ar elektroninis balsavimas patikimas ir ar Lietuvos rinkėjai bei politikai pasirengę tokiems pokyčiams?

Prieš porą savaičių prasidėjo Vyriausiosios rinkimų komisijos ir portalo „Delfi“ su partneriais elektroninio balsavimo eksperimentas. Jam vykstant visi norintieji ne tik sužinos, kaip veikia balsavimas internetu, bet ir specialioje svetainėje galės pabandyti balsuoti. Projekto metu vykstančiose diskusijose politikai, politologai, IT srities atstovai bei kiti specialistai diskutuoja apie balsavimo internetu pranašumus, trūkumus ir, svarbiausia, apie tai, kada tokiu būdu bus galima balsuoti ir Lietuvoje.
Kol kas niekas nedrįsta spėlioti, kada galėsime balsuoti internetu. Nors šiandien didesnė dalis visuomenės tokio balsavimo nori, tačiau atrodo, kad politikai vis dar neturi valios tokį sprendimą priimti: dauguma renkasi abstrakčių baubų paieškas, o ne konkrečius techninius argumentus.
Naujausios technologijos atveria vis daugiau galimybių įvairiose srityse, taip pat  ir vienos svarbiausių valstybės institucijų – Seimo rinkimuose. Deja, taip jau sutvarkytas žmogaus protas, kad jis dažniausiai nespėja su technologiniu progresu ir niekada galutinai nesuvokia visų atvirų galimybių bei tykančių pavojų, kuriuos ir sukuria technologijos. Todėl įdomu pažvelgti, kiek technologijos leidžia apgaudinėti demokratinę rinkimų sistemą bei kaip jos galėtų ją patobulinti.

Abejotina technologijų pagalba machinacijoms
Jau tikrai nemažai Lietuvos gyventojų šiandien turi išmaniuosius telefonus ar planšetinius kompiuterius, o šie įrenginiai leidžia vartotojui kišenėje turėti nedidelio kompiuterio, televizoriaus bei telefono hibridą. Todėl natūralu, kad informacinės technologijos vis dažniau pasitelkiamos rinkimų agitacijai: Lietuvoje šiandien nieko nestebina politikų siuntinėjamos SMS žinutės, kaip tik prieš rinkimus padidėjęs daugumos politikų aktyvumas socialiniuose tinkluose ar net kuriami ir platinami „YouTube“ filmukai. Lygiai taip pat šios priemonės gali būti naudojamos ir juodajai viešųjų ryšių taktikai, kai apie politinius priešininkus skelbiama neigiama ar klaidinga informacija, tačiau Lietuvoje tokie metodai kol kas dar gana reti.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog informacinės technologijos galėtų būti naudingos ir tiems politikams ar partijoms, kurios suinteresuotos užsiimti įvairiomis machinacijomis, kad į savo pusę patrauktų ar nupirktų daugiau balsų. Tačiau technologijos greičiau naudojamos ne pačiai apgavystei, o kaip priemonė gauti įrodymų apie padarytą nusižengimą ar nusikaltimą.
„Žinau, kad Lietuvoje perkant rinkėjų balsus buvo prašoma telefonu nufotografuoti tai, kaip buvo pažymėtas biuletenis, ir nuotrauką parodyti balsų pirkėjui kaip įrodymą. Tačiau net ir padarius nuotrauką biuletenį vis dar galima sugadinti, o išėjus – gauti pinigus už balsą“, – komentuoja politologas dr. Lauras Bielinis.
Beje, patys balsų pirkėjai gali būti apgauti įvairiais būdais: juk jei apylinkėje yra kelių partijų balsų pirkėjų, keli nesąžiningi rinkėjai gali nufotografuoti už skirtingas partijas ir kandidatus pažymėtus biuletenius, o vėliau persiųsti nuotraukas vienas kitam ir paimti pinigus už neva atiduotus balsus.
„Balsų pirkimo statistikos nevedame, tiesa, per pastaruosius rinkimus tokių atvejų buvo jau šiek tiek daugiau“, – teigia Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas.
Pasak jo, tam yra dvi galimos priežastys: viena, kad anksčiau balsavimas iš anksto vykdavo paštu ir ten pirkti balsus būdavo lengviau. „Taip pat yra stipriai padidėjęs žmonių nepakantumas tokioms machinacijoms, todėl apie juos dažniau pranešama policijai“, – priduria Z.Vaigauskas.
Vis dėlto balsų pirkėjai dažniau renkasi klasikinį būdą, žaismingai vadinamą „karusele“, kai mikroautobusu prie balsavimo apylinkės atvežamas būrys nesąžiningų rinkėjų. Vienas rinkėjas išneša nepažymėtą biuletenį, balsų pirkėjas jį pažymi, o tada jau kitas papirktas rinkėjas jį įmeta į urną ir išneša „švarų“ biuletenį. Tokiu atveju balsų pirkėjai turi daugiau kontrolės, be to, paliekama mažiau nelegalios veiklos pėdsakų – telefone likusios biuletenių nuotraukos bei susirašinėjimo su balsų pirkėjais žinutės lengvai galėtų mesti įtarimo šešėlį.
Prakalbus apie balso kainą, Z.Vaigauskas prasitaria, kad šiandien ji yra šiek tiek išaugusi ir gali siekti apie 20–50 Lt. „Mano žiniomis, balso kaina siekia apie 20 Lt ir nemanau, kad šiais metais ji turėtų būti didesnė, – juk tokiems rinkėjams neatsirado naujų „darbo“ sąnaudų“, – dėstė pavardės atskleisti nenorėjęs Seimo narys.
„Tačiau tokie pažeidimai sudaro tik nedidelę dalį, ir mes turime pasitikėti rinkėju bei jo sąžiningumu svarbiausio demokratijos užtikrinimo įrankio atžvilgiu. Priešingu atveju tektų abejoti tuo, ar visiems žmonėms verta suteikti balso teisę“, – apibendrina Z.Vaigauskas. Juolab kad naujosios technologijos rinkėjams kaip tik atveria galimybes patiems tapti stebėtojais ir garantuoja rinkimų skaidrumą.
Negalima nepaminėti ir to, kad naujausios technologijos dažniau naudojamos autokratinėse ar problemų dėl demokratijos principų laikymosi turinčiose valstybėse, – kaip priemonė, užmaskuojanti tikrąsias valdančiųjų machinacijas per rinkimus. Štai per pastaruosius rinkimus, vykusius Rusijoje, dešimtyse tūkstančių balsavimo apylinkių buvo sumontuota keli šimtai tūkstančių internetinių vaizdo kamerų, kurios transliuodamos vaizdą iš rinkimų apylinkių turėjo įtikinti piliečius, kad rinkimai vyksta skaidriai. Prieš kelerius metus vykstant prezidento rinkimams panašios taktikos ėmėsi ir autokratinė Azerbaidžano valdžia.
Kai kurių Afrikos valstybių valdžia eina dar toliau. Tarkime, Ganoje ar Zimbabvėje šiandien svarstoma apie kompiuterines sistemas, kurios rinkėjų tapatybę tikrintų pagal biometrinius duomenis (pirštų atspaudus, akies rainelę). „Taip bandoma sukurti iliuziją, kad rinkėjai iš tiesų kontroliuoja demokratinių rinkimų skaidrumą“, – priduria L.Bielinis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.