"Veido" archyvas

Vis daugiau žmonių Lietuvoje išgyvena iš turizmo verslo. Dar daugiau prisiduria prie algos ar pensijos

Į Lietuvą vėl plūsta turistai. Ir ne tik iš kaimyninių šalių. Sostinėje jau galima išgirsti kalbant ispaniškai, turkiškai, japoniškai bei kitaip. O ir vis daugiau lietuvių atostogauja savoje šalyje. Taigi “Veidas” domėjosi, kiek žmonių Lietuvoje šiuo metu pragyvena iš turizmo.

Šešiolikmetė Gabija krykštauja iš džiaugsmo: sostinės Pilies gatvėje su drauge fleitomis pagrojo keturias valandas ir uždirbo 160 Lt. “Geras “biznis”. Eisiu dažniau”, – žada muzikos mokyklos auklėtinė.

Ankstų rytą į Plungės turgelį ūkininkai atveža ką tik nuskintų braškių. Jei imsite visą kibirą, kilogramą atiduos už 2,5 Lt. Iki vienuoliktos raudonšonių nė kvapo nebelieka. Tačiau atostogautojai nenusimena: uogų galima nusipirkti ir popiet. Tik mokėti teks 4,5 Lt už kilogramą, mat tuo metu prekybą pradeda močiutės, ryte iš ūkininkų supirkusios braškes. Jos irgi nori užsidirbti. Ir užsidirba. Beveik po antrą pensiją. Daugiausiai braškių iš jų nuperka turistai.

Neblogai užsidirba ir nelegalūs kibinų, rūkytos žuvies bei alaus pardavėjai Palangoje. Tiesa, su viena sąlyga – jei policija jų nepagauna. Palangos policijos viešosios tvarkos poskyrio viršininkas Rimas Pocius sako, jog vien per ilgąjį savaitgalį buvo nubausti 24 prekybos taisyklių pažeidėjai.

Ar verta rizikuoti? Policininkas paaiškina, kad prekeiviai krepšiuose paprastai turi po 40–45 kibinus, juos parduoda po 4 Lt. Per dieną pavyksta prastumti po du krepšius, taigi apie 90 kibinų. Vadinasi, pajamos – apie 360 Lt. 270 Lt tenka atiduoti šeimininkui, kiti lieka pardavėjui. O bauda – nuo 20 iki 100 Lt, be to, juk nepagauna kasdien. Neblogai uždirba ir kibinų kepėjai, juk šio užkandžio savikaina – 1 Lt.

Tuo tarpu sostinėje prie Aušros Vartų suvenyrais prekiaujanti Miroslava – legali verslininkė. Patentas jai kainuoja po 2 Lt už kiekvieną prekybos dieną, užtat galva rami. Tiesa, Miroslava šiame versle naujokė – prie Aušros Vartų dirba tik metus, iki tol ji buvo buhalterė. Jos žodžiais, dabar turint du prekybos stalelius galima išlaikyti šeimą. Tačiau Senamiesčio seniūnija griežtai riboja prekybininkų skaičių. Patekti čia galima tik jei kas atsisako vietos. Miroslava ją paveldėjo iš susirgusios tetos. Norinčiųjų prekiauti eilėje – per 200 žmonių.

Kaip paaiškėjo, prie Aušros Vartų išsidėstę prekybininkai orientuojasi tik į lenkus turistus: magnetukai, kryžiukai, knygelės, kalendoriukai, maldaknygės, net akmenukai – viskas susiję su Aušros Vartais. Pigiausia Miroslavos prekė kainuoja 50 ct, brangiausia – sidabruotas Aušros Vartų Motinos portretas – 250 Lt. Paradoksas, tačiau dauguma šių prekių atkeliauja iš Lenkijos.

Lenkijos turistai vieninteliai ir prie J.Pilsudzkio širdies kapo prekiaujančių žmonių maitintojai. Jau trečius metus čia dirba Darius Pumpalevičius. Jis samdomas darbuotojas, todėl jo alga priklauso nuo to, kiek suvenyrų parduos. O dienų būna įvairių – kartais per dieną atvažiuoja vienas autobusas, o kartais ir 20. “Ar pakankamai užsidirbate”, – smalsauju? “Juk stoviu”, – atšauna pardavėjas.

Ir tokias bei panašias istorijas galima vardyti tūkstančiais. Mat Lietuvoje legaliai turizmo sektoriuje dirba 46,6 tūkst. žmonių, o dar 2–5 kartus daugiau (nelygu metų laikas) gal ir nelaikytini dirbančiais turizmo sektoriuje, tačiau iš esmės jie juk pragyvena iš turistų. Taigi šiųmetis turistų gausėjimas maloniai nuteikia tūkstančius Lietuvos gyventojų.

Viename miegamajame – dvi šeimos

Štai Edita Kozyrovičiūtė-Mejuvienė turi vienuolika suvenyrų parduotuvių sostinės Senamiestyje bei Trakuose. Jose daugiausiai prekiaujama lino drabužiais, stalo tekstile, patalyne, gintaro papuošalais, o pagrindiniai pirkėjai – ne lietuviai, bet užsieniečiai. Jau 18 metų tuo užsiimanti moteris, paklausta, kaip sekasi šis verslas, atsako: “Iš šio verslo badu nenumirsi, bet ir didelių pinigų neuždirbsi”.

Kitas mūsų pašnekovas vilnietis Evaldas Balčiauskas anksčiau buvo statybininkas, dabar – mikroautobusus ir namelius ant ratų nuomojančios įmonės “Megarent” savininkas.

“Kelionėms niekada nėra krizės”, – juokauja vyras. Juokas juokais, tačiau per pastaruosius trejus metus šių automobilių nuomos kainos nė kiek nesumažėjo: liepą ir rugpjūtį parai išsinuomoti namelį ant ratų atsieis 300–380 Lt, o mikroautobusą galima gauti už 145–200 Lt. Vadinamuosius kemperius žmonės nuomojasi tik vasarą, užtat mikroautobusai populiarūs visus metus. Ir vienų, ir kitų maršrutai suka per Kroatiją, Italiją, Skandinaviją.

Vienintelis krizės požymis šiame versle yra tas, kad žmonės ėmė atkakliau derėtis ir dar labiau spaustis – namelį ant ratų vis dažniau nuomojasi kelios šeimos, nors vakariečiai į tokius keliautojus žiūri išpūtę akis: savaitę viename miegamajame dvi šeimos?

“Megarent” turi tris namelius ant ratų ir tris mikroautobusus. E.Balčiauskas tikina, kad daugiau turėti neapsimoka – neišnuomosi. Be to, nuomoti tenka brangiai, nes labai didelės amortizacijos išlaidos.

“Į šį verslą reikia įdėti daug savų lėšų, jei viską pirksi išsimokėtinai – bankai papjaus”, – tikina verslininkas. Taip jau atsitiko dviem namelius ant ratų nuomojusioms įmonėms. Nors “Megarent” krizę įveikė, tačiau jos savininkui pragyventi iš turistinių automobilių nuomos nelabai sekasi, todėl papildomai dar veža žmones į Angliją.

Klaipėdietis Saulius Ružinskas irgi sukasi tarsi voverė rate. Jo VšĮ “Du ratai” nuomoja dviračius. Savaitgaliaispavyksta išnuomoti apie 30–40 dviračių. Per parą dviratis uždirba 25–35 Lt. Be to, įmonė siūlo dar ir krepšius, šalmus, vaikiškas kėdutes ir net priekabėles, kuriose galima vežti mažą vaiką.

Nors dabar dviračiai Lietuvoje populiarūs kaip niekada anksčiau, vis dėlto jų nuoma nėra pagrindinis aptariamos įmonės verslas. Ji pragyvena iš  užsieniečiams skirtų kelionių po Baltijos šalis organizavimo. “Pajamos iš nuomos sudaro tik 5–10 proc.”, – sako S.Ružinskas ir priduria, kad tai sezoninis verslas.

Tačiau Danutės Grigienės pavyzdys rodo, jog ir iš sezoninio verslo galima gyventi visus metus. Savo baidarių nuomos įmonę “Locija” jos šeima įkūrė 1990 m. Pradėję nuo trijų baidarių, dabar baidarių plaukti Rytų Aukštaitijos upėmis jie gali pasiūlyti daugiau kaip 250-čiai žmonių.

“Didžiausia krizė baidarininkui – lietus”, – juokauja verslininkė ir priduria, kad prieš pradėdami verslą su šeima net keturis kartus plaukė nuo Kaltanėnų iki Vilniaus, kruopščiai stebėdami, ko baidarininkui gali prireikti, kai jis sušalęs, pavargęs ir kai apsivertęs sušlampa. Todėl pas ponią Danutę galima ne tik išsinuomoti baidarių ar plaustų – ji pasirūpins ir nakvyne, pirtimi bei maistu.

“Baidarių sezonas Lietuvoje – nuo Joninių iki Žolinių”, – šypsosi ponia Danutė ir, užmiršusi sostinėje gaunamą geografijos mokytojos algą, priduria, kad jos šeima jau seniai  gyvena iš šio verslo: nors dabar dvivietę baidarę savaitgaliui galima išsinuomoti už 140 Lt, tokia kaina neatbaido gamtos išsiilgusių miestiečių.

Kaimo turizmas maitina

“Per vienuolika metų kaime buvo sukurta 15 tūkst. darbo vietų”, – sako Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė-Lamauskienė. Pernai prie asociacijos prisidėjo 120 naujų narių ir dabar jai priklauso jau 411 sodybų. Tai rodo aiškias šio verslo plėtros galimybes ir verslininkų optimizmą.

Prognozuojama, kad iki 2013 m. poilsiautojų Lietuvos kaime padaugės 30 proc., o šis verslas sukurs apie 4 tūkst. naujų darbo vietų. “Neužmirškite, jog sodybos ne tik pačios dirba, bet ir duoda darbo visam kaimui. Juk svečiams reikia pieno, kiaušinių, mėsos”, – atkreipia dėmesį prezidentė. O nuo šio rudens tikimasi, kad sodybos darbo duos dar ir amatininkams. Po ilgų kovų su valdininkais kaimo turizmo sodybose leista steigti amatų kiemus. Tai bus vietos, kuriose nagingi žmonės rodys, kaip dirba, čia pat bus galima įsigyti jų gaminių. Pirmieji tokį kiemą žada atidaryti Zalensai, sodybą turintys Kauno rajone.

“Reikia nuolatos galvoti, ką naujo pasiūlyti turistams, kad jie atvažiuotų”, – tikina Roma Zalensienė. Nors Zalensų sodyboje svečias gali gauti, ko tik širdis geidžia – nuo lovos iki medžioklės, greitai šeimininkai pasiūlys ir kalvystės bei drožybos pamokas.

Šioje sodyboje para vienam žmogui kainuoja nuo 30 iki 120 Lt. Vienu metu čia gali ilsėtis 20 žmonių. Be šeimininkų, sodyboje dirba dar keturi žmonės. “Ar nenorėjote mažo, ramaus verslo?” – klausiame šeimininkės. “Žinoma, būtų maloniau, galėtum svečiui daugiau dėmesio skirti, – atsako ponia Roma ir atsidūsta: – Jeigu tik galėtum išgyventi”.

Taigi poniai Romai turistai ir poilsiautojai – pagrindinis pajamų šaltinis, bet kur kas didesnei daliai žmonių turistai yra papildomas pajamų šaltinis. Ypač tai pasakytina apie kurortinius miestus ir miestelius. Nuomodami namus, butus, kambarius ar tik lovas, prie algos ar pensijos prisiduria kone trečdalis Ignalinos, Zarasų, Molėtų rajonų gyventojų. Ką jau kalbėti apie Palangą. Čia gultą pašiūrėje galima gauti vos už 7 Lt. Kambarys neišrankiems – 25 Lt, geresnis – 85 Lt, puikiai įrengtas – kaina sutartinė. Vadinasi, vidutinis kambarys per sezoną gali duoti apie 5 tūkst. Lt pajamų. Skaičiuokite patys – apsimoka ar ne.

Ir vis dėlto pasikalbėjus su verslininkais aiškėja, kad, nepaisant vangios valdžios politikos, iš turizmo Lietuvoje pragyventi galima, žinoma, jeigu turi gerą idėją ir nebijai sunkiai dirbti.