Pastaruoju metu vykstantis karas Ukrainoje ir neprognozuojami Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmai ne vienam politikos veikėjui, o ir paprastam žmogui, kelia nerimą ir priverčia suabejoti jo psichikos būkle. Štai ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel kažkuriame bandymų susikalbėti su Rusijos vadovu etape pasakė, kad jis, matyt, prarado protą. Tačiau nepamirškime, kad bet kokį žmogų esame linkę apšaukti bepročiu tuomet, kai negalime įminti jo veiksmų esmės ar tiesiog jaučiamės bejėgiai prieš jį. Ir nesusimąstome, kad jis galbūt gudriai to ir siekia – priversti varžovą atsidurti beviltiškoje padėtyje.

Paslapties šydas visuomet buvo ir tebėra puikus ginklas net ir nelygioje kovoje bei žmonių santykiuose. Gana dažnai jį naudoja tie, kurie tiesioginėje kovoje neturi jokių galimybių priešininką įveikti, nes skaidrumas apnuogintų jų pačių silpnumą ir atimtų galimybę jaustis visagaliais. Tačiau nevalia pamiršti, kad kokią nors paslaptį turime kiekvienas – vien dėl to, kad išsaugotume bent dalelę ir savo privatumo. O ypač svarbu paslaptis išlaikyti tuomet, kai jų atskleidimas padėtų kitam perprasti mus ir užčiuopti silpnąsias puses.

Paslapčių turi ir V.Putinas, todėl vargu ar kas ryžtųsi nupiešti jo psichologinį portretą, siekdamas įminti šiandieninio jo elgesio mįsles. Nesiryžau ir aš, kai viena žiniasklaidos priemonė paprašė manęs tą padaryti. Bet noras pabandyti išliko. Tad kruopelėmis surankiojęs įmanomą pasiekti informaciją apie Rusijos prezidento gyvenimą nusprendžiau pažaisti. Kitaip to pavadinti negaliu, nes joks psichoanalitikas nesiims vertinti žmogaus iš kitų pasakojimų, nesusidūręs su pačiu objektu akis į akį.

Taigi. Kaip ir kiekvienas psichoanalitikas, savo žvilgsnį kreipiu į žmogaus vaikystę, nes tuomet susiformuoja pamatinė mūsų asmenybė, priimami svarbiausi gyvenimo sprendimai apie save, kitus ir pasaulį apskritai. Kai kalbama apie Rusijos vadovą, čia ir kyla pirmieji sunkumai: informacijos labai mažai, o ir ji gana prieštaringa. Ką sako vien ir tai, kad yra versijų, jog V.Putino tėvai gyveno Gruzijoje, o vėliau vaiko auklėjimą perdavė seneliams, kurie atidavė jį įvaikinti. Kitos versijos tokią istoriją paneigia. Atrodo, kaip ir kiekvienas žvalgas, norintis išsaugoti paslaptis, šis žmogus mėgsta pūsti miglą į akis… Tą, beje, jis labai sėkmingai ir daro bendraudamas ar nebendraudamas su Vakarų valstybių vadovais Ukrainos karo šešėlyje.

Vis dėlto remkimės oficialiais šaltiniais. V.Putinas augo šeimoje, kuri išgyveno visą Antrojo pasaulinio karo siaubą. Tėvas buvo sužeistas kare ir liko neįgalus visam gyvenimui, o mama tik per plauką nemirė iš bado blokados apsuptame tuometiniame Leningrade. Akivaizdu, kad pamatinį nesaugumo jausmą ji turėjo perduoti ir savo sūnui. Nepamirškime ir dar vienos to priežasties – dviejų iki Vladimiro mirusių vyresniųjų brolių. Mirę vyresnieji vaikai ne tik sukuria didelį nesaugumą vėlesniems vaikams dėl jų gyvybės, bet ir primeta nemažą atsakomybės jausmą bei poreikį atstoti mirusiuosius savo tėvams.

Tokia tad Rusijos vadovo ankstyvoji situacija – nesaugumas dėl gyvybės ir poreikis susikurti gelbėtojo vaidmenį. Matyt, tą mes šiandien ir matome: maža Rusijoje beliko tokių, kurie savo lyderyje neįžvelgia gelbėtojo, o šis lengvai aukoja svetimas gyvybes vardan mistinės savo galios įtvirtinimo bei santykių su mirtimi suvedimo. Pasąmonė kartais iškrečia tokią išdaigą: jei matau kito mirtį, triumfuoju išgyvenęs pats, o V.Putinui išgyventi po mirties alsavimo vaikystėje yra ypač svarbu. Čia gal ir karo Ukrainoje, Gruzijoje, Čečėnijoje šaknys.

Neįgalus tėvas… Mama ypač svarbi ankstyvuoju periodu, o tėvas užima jos vietą kiek vėliau. Neįgalus tėvas galėjo berniukui kelti gėdos jausmus, nes vaikystėje mes visi savo tėvus regime lyg milžinus, kurie apgina visur ir visada. Deja, V.Putino atvejis buvo kitoks: tėvo neįgalumas ne tik neleido pasididžiuoti savimi, bet ir galėjo atimti pasitikėjimą savimi bei kitais.

Gėdą ir nepasitikėjimą mes kompensuojame jėga. Siūlo galas tęsiasi į norą lyderiauti ir poreikį išsaugoti paslaptį. Štai čia prasikala pirmieji paslaptingumo daigai, atvedę būsimąjį Rusijos lyderį į žvalgų pasaulį. Ar ne keista, kad dar būdamas dešimtokas jis užsuka į vietinį KGB skyrių pasiteirauti dėl galimybės jame įsidarbinti? Tą paslaptingumą mes matome ir dabar: jokių aiškių atsakymų, daug miglos pūtimo į akis ir negalėjimas niekaip prognozuoti tolesnių veiksmų.

Pasakojama, kad Rusijos lyderio tėvui svarbiausia buvo drausmė ir paklusnumas. Neįgalumas galbūt ir vertė jį kompensuoti viską jėga. Tai būsimajam Rusijos lyderiui turėjo žadinti norą maištauti ir slėpti agresiją, panaudojant ją tinkamesnėse situacijose. Yra žinoma, kad tarp vaikų niekuo neišsiskiriantis Vladimiras visuomet buvo karštakošis ir akimirksniu įsiveliantis į peštynes. Gal taip jis panaudodavo šeimoje paslėptą agresiją? Gal tą daro ir dabar, kurstydamas karus regione?

Vietos stoka neleidžia išsiplėsti ir ieškoti tolesnių Rusijos vadovo veiksmų priežasčių. Tačiau net ir šie gana skurdūs duomenys leidžia numanyti, kad V.Putino veiksmai yra savotiškai logiški. Jo logiką diktuoja ne tik ir ne tiek dabartinės aplinkybės, bet jo patirtis.

Didelis nesaugumo jausmas, kurį jis gavo iš mirtimi alsavusios šeimos iki šiol, matyt, verčia aplink įžvelgti pavojus ir su jais kovoti. Nepasitikėjimas savimi ir ta pati mirties baimė slepia didelę agresiją ir ne menkesnį poreikį žaisti aplinkinių gyvybėmis. Gėda dėl tėvų silpnumo verčia vaiką užaugti paslapčių nešiotoju ir niekada neatskleisti savo tiesos bei užmačių. Negalėjimas pasikliauti „tėvais milžinais“ sukuria įtarumo ir nepasitikėjimo niekuo aplinkybes. O iš liudininkų pasakojimų sužinojus, kad vidinę būsimojo Rusijos lyderio bejėgystę sudėtingoje vaikystės aplinkoje lydėjo ir beribė mamos meilė bei lepinimas, galima manyti, jog jis darys viską, kad aplinkiniai jį laikytų gelbėtoju, didvyriu ar net tautos tėvu.

Ar nesame viso to regėję praėjusio šimtmečio viduryje?