BFL

Inga NECELIENĖ

Apie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą rašo istorijos vadovėliai, į kurio skyrius taip pat įrašyta apie tarpukario Lietuvą, kaip karo aviacijos valstybę, ir jos turėtus nuosavus lėktuvus. Lėktuvų neturime, nuosavų avialinijų taip pat, galbūt atėjo ir aviacijos sporto eilė?

Lietuvoje šiuo metu veikia 15 valstybės bendrosios aviacijos civilinių aerodromų, kuriuos pačius ir su jais susijusį kitą turtą valdo: žemę – Nacionalinė žemės tarnyba ir Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD), kitą ilgalaikį turtą KKSD, Krašto apsaugos ministerija (Šilutės), Vilniaus Gedimino technikos universitetas (Vilniaus r. Kyviškių) ir valstybės įmonė Turto bankas (Panevėžio Stetiškių g.), o pagal panaudos sutartį naudoja regioniniai aeroklubai savo veiklai plėtoti.

Kauno S.Dariaus ir S.Girėno aerodromas, esantis Aleksote, – ar ne puiki vieta vienam kitam gyvenamųjų namų  kvartalui išdygti?

Naujausias valdžios koridoriuose gimęs planas – juos atiduoti savivaldybėms. Bet savivaldybių funkcija – ne sportu ir bendraisiais aviacijos reikalais rūpintis. Atokiai nuo didesnių miestų esantys aerodromai – tai viena, o kas galėtų užtikrinti, kad po penkerių ar dešimties metų funkcijos nepakeistų patraukliose miestų vietose esantys aerodromai. Pavyzdžiui, Kauno S.Dariaus ir S.Girėno aerodromas, esantis Aleksote, – ar ne puiki vieta vienam kitam gyvenamųjų namų  kvartalui išdygti? Kas yra istorija, garsi praeitis, puikiai rodo sostinės „Žalgirio“ stadionas – ogi nieko.

KKSD direktorius Edis Urbanavičius patikina, kad jeigu taip nutiktų ir šie objektai išties pereitų savivaldybių globon, į sutartis būtų įtraukta maksimali apsauga – punktas nekeisti aerodromų paskirties. Bet tik naivuoliai galėtų patikėti, kad šis punktas veiktų amžinai.

Muziejinė ar vis dar skraidanti tauta?

Kitų metų pavasarį civilinei aviacijai pradžią davęs Lietuvos aeroklubas minės 90 metų sukaktį. 1927 m. balandžio 28 d. Kaune susirinkusi grupė aviacijos karininkų, tarp kurių buvo ir S.Darius, apsvarstė Lietuvos aeroklubo (sutrumpintai LAK) statutą ir jį priėmė. Statutas skelbė: „Klubo tikslas – ruošti visų oreivystės sričių specialistus, vienyti juos žinių ir prityrimo gilinimui ir visaip remti skraidymo mokslą Lietuvoje, propaguoti oro sportą, dominti visuomenę oreivyste, supažindinti ją su savisauga oro puolimų metu ir reprezentuoti Lietuvos civilinę aviaciją viduje ir užsienyje.“

Karo aviacijos seniai nėra ir net savų avialinijų nebeturime, o ką turime šiuo metu?

Per gana trumpą laiką, iki Lietuvos okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo pradžios, LAK ne tik pavyko sukurti ir išplėtoti aviacijos in­frastruktūrą, bet ir šviesti, sudominti visuomenę, burti aviacijos specialistus, rengti konkursus, varžybas, paskaitas, seminarus, leisti specialiąją literatūrą, ruošti lakūnus keleivinei ir transporto aviacijai ir t.t.

Visų tarpukario aviatorių darbo vaisius – sukurta karo aviacijos valstybė ir turėti, bet sovietų paimti 117 lėktuvų. Karo aviacijos seniai nėra ir net savų avialinijų nebeturime, o ką turime šiuo metu? Vieną kitą stiprų aviatorių, sugebantį iš savo talento išsilaikyti, įstengiantį nusipirkti technikos ir per svarbius tarptautinius renginius kilstelėti valstybės prestižą, vieną kitą vaikų ir jaunimo rengimu užsiimantį entuziastą ir gana stipriai išplėtotą turistinę, arba pramoginę, aviaciją – pagrindinę aerodromų, aeroklubų ir pačių aviatorių maitintoją.

Vien per praėjusius metus aštuonių aviacijos sporto šakų atstovai, dalyvaujantys aukščiausio rango Europos, pasaulio čempionatuose ir aviacijos olimpiada vadinamose pasaulio oro žaidynėse (jos taip pat vyksta kas ketverius metus), iškovojo 14 trijų spalvų medalių. Tarp jų – ir oro žaidynių auksas bei bronza.

Dar turime motyvuotų žmonių, kurie negaudami valstybės finansinės paramos sugeba prisitaikyti prie valdžios žmonių įvairiais įstatymais ir jų aktais sukeltų cunamių.

„Aviacijos sporte mes dar nesame legenda. Dar turime motyvuotų žmonių, kurie negaudami valstybės finansinės paramos sugeba prisitaikyti prie valdžios žmonių įvairiais įstatymais ir jų aktais sukeltų cunamių, išgyventi ir palyginti daug pasiekti atstovaudami šiai šaliai“, – sako dvi pastarąsias kadencijas šalies aviatorius vienijančiam Lietuvos aeroklubui vadovavęs lakūnas Jonas Mažintas.

Nepriklausomybės pradžioje, apie 1990-uosius, aviacijos sportininkų buvo per 20 tūkst., o dabar – 3 tūkst. 1989 m. atkūrus Lietuvos aeroklubą jame dirbo 400 žmonių, dabar beliko pustrečio etatinio darbuotojo. „Liko paskutiniai mohikanai, nes nėra normalios valstybės politikos“, – konstatuoja J.Mažintas.

Žinomi sportininkai tik savo aukštą meis­triškumą pardavinėdami gali sportuoti, išsilaikyti ir įsigyti inventoriaus – kitų būdų tiesiog nėra.

Aviacijos sportas iš valstybės remiamas per Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą (KKSRF). Kitas pinigų šaltinis – pramoginės ir turistinės paslaugos. 2016 m. dvylika sporto federacijų vienijančiam Lietuvos aeroklubui iš KKSRF atseikėta 197 380 eurų. Suma nemaža, betgi sklandytuvą ar parašiutą įsigyti – tai ne kamuolį, raketę ar lazdą nusipirkti.

Iš KKSRF gaunami pinigai padalijami visoms aviacijos sporto federacijoms, kurios juos dažniausia naudoja sportininkų kelionėms į varžybas apmokėti. Dalį išlaidų pavyksta padengti, bet visa kita – treniruotės, technika, jos remontas finansuojama iš vadinamosios turistinės aviacijos eilutės.

„Žinomi sportininkai tik savo aukštą meis­triškumą pardavinėdami gali sportuoti, išsilaikyti ir įsigyti inventoriaus – kitų būdų tiesiog nėra“, – apgailestauja Kauno aeroklubo direktorius Algimantas Žentelis.

Valstybės pinigų – tik dulkėms nuvalyti

1990 m., nebelikus rusišku trumpiniu DOSAAF vadintos organizacijos (savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti), tikėta, kad pavyks sukurti savą lietuvišką sistemą, bet ji nebuvo sukurta. Taigi Maskvos upėms išsekus aeroklubų turėtas turtas, aerodromų infrastruktūra ir statiniai, iš pradžių pasisvaidžius kaltinimais, ar tikrai visas turtas suskaičiuotas ir užfiksuotas, imtas iš vienų rankų į kitas mėtyti: iš pradžių perėjo kelioms techninio sporto draugijoms ir institucijoms, susijusioms su krašto apsauga, tada Ekonomikos ministerijai, iš jos – apskričių administracijoms, o jas panaikinus civilinės aviacijos sritis perduota KKSD.

„Centrinio finansavimo nebuvimas susiklostęs istoriškai, nes aviaciją ilgą laiką rėmė iš Maskvos. Atkūrus nepriklausomybę anuomet veikęs Sporto komitetas tik persivadino Kūno kultūros ir sporto departamentu, bet ir žmonės, ir finansavimo struktūra išliko tokia pati. Nuslūgus Maskvos pinigų šaltiniams, mes pasidarėme nebereikalingi. Istoriškai susiklostė remti krepšinį, futbolą, tinklinį ir kitas sporto šakas, o aviacijos – ne. Tai, kad KKSD nėra aviacijos specialistų, irgi istoriškai dėsninga, nes aviatoriai nuo bendro sporto buvo atskirai. O dabar mus ne tik į vieną sporto finansavimo sistemą įtraukė, bet mes dar norime pinigų“, – istorines peripetijas paaiškina A.Žentelis.

Aviacijos sportas į KKSD rankas perėjo po eilinės pertvarkos, akyliems strateguotojams užmačius žodį „sportas“ ir pagal šį priklausinį jos globon paskyrus.

„Mums didelio džiaugsmo aerodromų turimo turto priežiūra, jo administravimas nesuteikia. Techniką savo lėšomis turime drausti, inventorizuoti, o tai irgi kainuoja. Juk mūsų funkcijos – ne turto administratoriaus, bet prisidengiant sportu priimami sprendimai, kurie neva laikini“, – sako KKSD gen. direktorius E.Urbanavičius.

Regis, artėja naujas aviatorių priklausomybės kam nors laikotarpis, bene penktasis skaičiuojant nuo 1989-ųjų. Visa aviatorių naudojama technika, aerodromų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kurį prižiūri juo besinaudojantys aviatoriai, yra valstybės, bet vėl užsimota pakeisti turto valdytojus.

Kodėl ši absurdiška situacija neišsprendžiama visą nepriklausomybės laikotarpį, Kauno aerodromo direktoriui sunku suvokti. Bet aišku viena: aviacijai tai ne į gera, kai kurios bazės ir aerodromai vos ne dugnan nuėję. „Dabar tik privatus kapitalas įstengia vieną kitą lėktuvą ar kitokios skraidymo technikos įpirkti. O jeigu aeroklubai nevykdytų veiklos, kuri padeda užsidirbti pinigų ir techniką bei infrastruktūrą išlaikyti, aviacijos sportui valstybės skiriamų lėšų užtektų tik dulkėms nuo lėktuvų nuvalyti“, – apgailestauja A.Žentelis.

Partinė aviacija

Kodėl kilo naujas vajus? Pasikeitė įstatymai, pagal kuriuos aerodromai regioniniams aeroklubams negali būti perduoti valdyti panaudos teise. 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo ūkio subjektų, įrenginių, priklausinių, turinčių strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, pakeitimo įstatymas, pagal kurį į šių objektų sąvoką įeina ir bendrosios aviacijos civiliniai aerodromai. Taigi dabar aerodromai negali būti nei išnuomojami, nei perduodami pagal panaudos sutartis iki tol juose veikusiems aeroklubams.

Aerodromų klausimą bandyta spręsti ne kartą. Pastarieji du mėginimai – 2012 m. pavasarį aviacijos reikalų ėmėsi kadenciją baigianti Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė, bet tesuspėjo į 16 puslapių surašyti problemas ir pasiūlė sudaryti autoritetingesnę darbo grupę. Pasikeitusi valdžia į Vyriausybės programą įrašė su mažosios aviacijos plėtros skatinimu susijusį punktą.

Į aeroklubus ir aerodromus klampinančią aklavietę dėmesį atkreipė vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, protokolu pasakęs, ką reikėtų daryti – valstybei plėtoti bendrąją aviaciją susisiekimo, turizmo, sporto ir kitais tikslais bei steigti viešąją įstaigą, kuri šią veiklą koordinuotų. Aviatoriams ėmus džiūgauti, kad ketvirtį amžiaus kabantis klausimas pagaliau bus išspręstas, nepraėjus nė mėnesiui buvo priimtas kitoks verdiktas – aerodromus po savo sparnu siūlyti priglausti savivaldybėms, o tuos, kurių savivaldybės nenorės, atiduoti valstybės įmonei Turto bankas, arba, suprantamesniais žodžiais tariant, parduoti ir taip padėti tašką.

Kauno aeroklubo direktoriaus įsitikinimu, priimant šį sprendimą trūko specialistų, o ne funkcionierių, kurie šią sritį išmano paviršutiniškai arba visiškai neišmano, jeigu siūlo rengti tokį aukcioną – kas norit imate, kas nenorit, Turto bankas paims: „Iš esmės tai reiškia visišką aviacijos sporto sužlugdymą. Ir kitose srityje pas mus taip jau yra: savo vartotojo, savo pramonininko, savo sportininko Lietuva negina. Tik vieni kitiems pagalius į ratus kaišioti mokame.“

Pasak A.Žentelio, šią šaradą galima labai greitai išspręsti, tik nė viena valdžia nesiryžta to padaryti, nors pati pripažįsta, kad aviacijos sporto šakos finansuojamos vos keliais procentais to, kiek joms iš tiesų reikia, o skirti daugiau neišgali. „Kodėl negalėtų atsiskaityti turtu – padovanoti turtą klubams, kurie jį ir taip prižiūri, tada iš karto viskas pajudėtų kita linkme. Bet mums atsako: teisinė sistema neleidžia to padaryti. Tai keiskite teisinę sistemą. Bet tai rinkimai, tai vėl laikas prieš rinkimus – niekas nieko keisti, spręsti nenori arba neranda tam tinkamo laiko“, – paaiškina A.Žentelis.

Valstybės turtas bet kam neatiduodamas, o savivaldybės yra ta grandis, kuri galėtų jį perimti. Būtent dėl to ir buvo pasirinktas savivaldybių variantas. E.Urbanavičiaus tikinimu, jis nėra idealus, bet alternatyvų nėra. „Steigti naują valstybinę priežiūros įmonę nenorėta ir gana griežtai pasisakyta prieš, nes kaip tik tokių norima mažinti, o ne naujų steigti. Savivaldybės mato galimybių pritraukti investicijų, pagerinti klubų bazę ir ateityje iš to gauti papildomų pajamų, todėl žvelgiant iš šio taško logikos atiduoti aerodromus savivaldybių globon yra. Kita vertus, reikia vienokių ar kitokių, bet aiškių sprendimų. Net priėmus ne visiems palankų sprendimą, jis bent jau būtų aiškus, o dabar aiškumo jokio. Tai pati blogiausia situacija“, – pripažįsta KKSD direktorius.

Betgi aerodromai jau buvo atiduoti apskričių administracijoms. Ar šįkart kas nors būtų kitaip? Vidaus reikalų ministro S.Skvernelio tikinimu, strateginės komisijos priimtas sprendimas – kompromisinis, o sportas iš aerodromų neišnyks, nes bus sudėti saugikliai. Pirminės minties kurti viešąją įstaigą atsisakyta, nes tai reiškia ir išlaikymą, ir papildomas administracines išlaidas.

Savose teritorijose aerodromus turinčioms savivaldybėms raštai išsiųsti, laukiama atsakymų, kurios jų norės naujų priklausinių su visu jų kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, o kurios tars ne, sykiu pasmerkdamos ir aerodromus. Bet ne visose savivaldybėse dešimtmečiais valdo tos pačios partijos ir merai. Ateis nauja valdžia, kuriai aerodromas pasirodys nereikalingas, ir kas tada?

„Bendrai paėmus aviacija nėra partinė, o aerodromus atidavus savivaldybėms, kuriose valdžia keičiasi kas kelerius metus, įsivyraus politinis turgus. Neaišku, kas ten bus plėtojama – ar aviacijos sportui liks vietos, ar išsiteks tik komercija“, – nuogąstauja Vilniaus aeroklubo direktorė Dalia Vainienė.

„Geriau priimti blogą sprendimą, negu nepriimti jokio“, – belieka skėstelėti rankomis J.Mažintui, prisiminus po šio sprendimo premjero Algirdo Butkevičiaus pasakytus žodžius.

Neišsijungiantis propeleris

Lietuvos sklandymo sporto federacijos prezidentas Vytautas Sabeckis primena kaimynų pavyzdžius. Savus DOSAAF atitikmenis turėję lenkai, čekai iškart po sistemos griūties visą jų valdytą turtą atidavė klubams. Ir dabar tose šalyse aviacijos sportas klesti. O kai Latvijoje aerodromai buvo perduoti savivaldai, aviatoriams jų pačių prižiūrimą techniką teko nuomotis už pinigus.

„Jeigu su savivaldybėmis kurtume viešąją įstaigą, tai būtų žingsnis geryn, nes turtas taptų šios įstaigos ir išslystų iš valstybinio turto sąvokos: jeigu jį renovuoji, už tai moki savo pinigus, dabar vis tiek dedi į valstybės kišenę“, – dėsto V.Sabeckis.

Ir dar vienas akcentas: įsteigus viešąją įstaigą būtų galima dalyvauti finansavimo projektuose ir bandyti pritraukti investicijų.

Į amžinos nežinomybės propelerį įsukti ne tik aviatoriai, bet ir jų prižiūrima technika. Europos Sąjungoje uždraudus sklandyti metaliniais „Blanik“ sklandytuvais dabar jie angaruose stovi ir rūdija: juk vadinamieji „blanikai“, kaip ir viskas, yra valstybės, jų nei kitiems parduosi (nors kaimyninėse šalyse tokiais tebesklandoma – būtų, kas nuperka), nei į metalo laužą atiduosi.

„Esame lyg pakabinti: savo lėšomis remontuojame angarus, skraidymo techniką, įrangą, tvarkome aerodromus, bet nežinome, kas bus rytoj, todėl ir patiems daug investuoti, ir juolab rėmėjų rasti sunku. Inventoriaus negalime nei išmainyti, nei parduoti – tik naudotis“, – paaiškina D.Vainienė.

Aviacijos sporto disciplinos – vienos brangiausių. Neturtingai valstybei brangu tokį sportą remti, todėl taip ir išeina: arba kapstykitės patys, arba mirkite. Aviatoriai nesiginčija, kad jų sportas – ne iš pigiųjų, bet jeigu valstybė neįstengia padėti, gal bent galėtų netrukdyti ir pagaliau išspręsti daugiau nei ketvirtį amžiaus kabančius turto klausimus.

E.Urbanavičius primena, kad aviacijos sportas yra remiamas ir valstybei įdomus. Tik jis kur kas stipriau nei kitos sporto šakos susijęs su infrastruktūra, be kurios – nė iš vietos. O infrastruktūra ir jos išlaikymas – ne iš pigiųjų.

Ar Lietuvoje tebereikia plėtoti civilinę aviaciją? „Buvo atsakyta – nėra kam, niekas nenori, nereikia. Bet į šį klausimą turi atsakyti politikai, nes vien sporto, kurio tėra gal kokie 5–10 proc., iš šios srities neištrauksi, tai kompleksinis dalykas. Yra išties įdomių disciplinų, pavyzdžiui, aviamodelių atšaka kosminiai modeliai. Krašto apsaugos ministerijos atstovams siūliau atkreipti dėmesį į apdovanojimų pelnančius jaunuolius ir juos priimti po KAM sparnu“, – prasitaria E.Ur­ba­navičius.

A.Žentelis sutinka, kad aviacijos srityje gryno sporto tėra gal 5 proc., visa kita – sudėtingas ir brangus sraigtas: technikos priežiūros, specialistų rengimo, draudimo ir panašiai, be ko aviacijos apskritai nebūtų. O būdas pinigų prasimanyti ir visą šią sistemą išlaikyti tėra vienas – parduoti savo sportinį meistriškumą.

1933 m. liepos 15 d. S.Darius ir S.Girėnas per 37 val. ir 11 min. lėktuvu „Lituanica“ perskrido Atlantą, bet nepasiekę galutinio tikslo žuvo šiaurės vakarų Lenkijos Soldino apylinkėse. 1935 m. rugpjūčio 21–22 d. Amerikos lietuvis Feliksas Vaitkus lėktuvu „Lituanica II“ iš Niujorko sėkmingai perskrido Atlanto vandenyną. Pergalę aukščiausio lygio akrobatinio skraidymo pasaulio „Grand Prix“ varžybose pasiekė ir Pasaulio taurę 2000-aisiais laimėjo Jurgis Kairys. Naujų kairiukų nespėjo užaugti, nes nebuvo jiems nei kuo, nei iš kur mokytis pakilti.

Toks įrašas galėtų būti paskutiniame Lie­tuvos aviacijos sporto skyriaus puslapyje.