Vakariečiai savo vaikus auklėja drąsindami, palaikydami ir leisdami atsiskleisti jų individualybei. O griežtos kinės motinos pirmiausia moko juos daug ir beatodairiškai dirbti, taip įgyjant įgūdžių, kurie suteikia gyvenimui stabilų pagrindą.

Knygą “Kodėl kinės yra puikios motinos” (angl. “Why Chinese Mothers are Superior”) parašiusi JAV gyvenanti kinė Amy Chua įplieskė karšta diskusiją, kuri auklėjimo sistema yra teisingesnė: atsiskleisti padedanti, žiaurią kritiką ir draudimus neigianti dabar Vakaruose prigijusi pedagogika, ar griežtoji daugelyje Azijos šalių vis dar gyva sistema, kai iš vaikų reikalaujama paklusnumo ir begalinio darbštumo.

A.Chua meta iššūkį vakariečiams, tvirtindama, kad jų metodika ugdo sutrikusius egoistus, palūžtančius vos susidūrus su sudėtingesne gyvenimo situacija. Tuo tarpu azijiečiai savo vaikus išmoko esą pagrindinės taisyklės: malonumą reikia užsidirbti, o išėjimą iš kiekvienos situacijos padeda surasti ne koks nors mistiškas įkvėpimas ar įnoringa sėkmė, bet tik paties žmogaus valingos ir sistemingos pastangos.

Lepinimas prieš griežtumą

Interviu dienraščiui “The Wall Street Journal” knygos autorė dėsto, kokie skirtingi yra jos ir aplinkinių amerikiečių vaikų auklėjimo metodai: “Kai vakariečiai tėvai laiko save griežtais, jie nė nepriartėja prie to, kaip griežtumą suvokiame mes”. Pavyzdžiui, mokantis groti muzikos instrumentu. “Mano draugai amerikiečiai didžiuojasi esantys griežti, nes priverčia savo vaikus kasdien po pusvalandį mokytis groti, o valandą jau laiko premijos vertu laimėjimu. Bet kinei motinai pirmoji valanda yra tik lengva pratybų pradžia. Pasiekti kažko galima tik kasdien praktikuojantis dvi tris valandas”, – dėsto ji.

A.Chua vaikų auklėjimo klausimais ne visada sutaria net ir su savo vyru amerikiečiu Jedu. Kartą jie buvo rimtai susikibę, kai jų jaunesniajai dukteriai septynmetei Lulu nesisekė skambinti vieno kūrinio pianinu. Jau išmokusi partijas atskiromis rankutėmis, mergaitė niekaip negalėjo sujungti jų į vieną dėl labai skirtingo ritmo. Po savaitės pastangų ji, apsipylusi ašaromis, viską metė ir pareiškė toliau nebesimokysianti. Tėtis pritarė nesėkmės sugniuždytam vaikui, drąsindamas, kad dukteriai pasiseks kitą kartą, tuo tarpu mama užsisipyrė: mergaitė negaus valgyti ir neis miegoti, kol neišmoks pagroti puikiai. Po tris valandas trukusios kovos prie pianino, laimėjo mama: mergaitė prasilaužė ir kitą dieną muzikos mokykloje gavo geriausią įvertinimą, vėliau tą kūrinį su didžiausiu malonumu skambino mažųjų pianistų koncertuose. “Tada ir Jedas pripažino, kad mano metodika yra sėkmingesnė. Blogiausia, ką tėvai gali padaryti vaiko savivertei, tai leisti jam pasiduoti”, –  įsitikinusi A.Chua.

Dienraštis užsakė JAV gyvenančių amerikiečių ir kinų šeimų apklausą. Skirtumai pribloškiantys. Net 70 proc. amerikiečių mano, kad gerų mokslo rezultatų akcentavimas žlugdo vaiko pasitikėjimą savimi, o taip manančių kinų tėvų iš viso nėra. Didžioji dalis šios bendruomenės tiki, kad jei vaikas mokosi blogai, tai didžiąja dalimi yra dėl jo nesistengiančių tėvų problema. Kinai tėvai dešimt kartų daugiau nei baltieji amerikiečiai laiko praleidžia padėdami vaikams mokytis.

Norėdama savo vaikui geriausio, kinė motina gali daryti dalykus, kurie vakarietei motinai atima žadą. Pavyzdžiui, savo rubuilę dukrą ji gali tiesiai šviesiai išvadinti storule ir sudaryti negailestingą dietą. Vakariečiai tėvai tokioje pat situacijoje atsargiai kalbėtų apie sveikatos problemas, kaip maro vengdami paties žodžio “storas”.

“The Wall Street Journal” išskiria tris didžiausius vakariečių ir azijiečių tėvų auklėjimo skirtumus. Visų pirma vakariečiai labiausiai rūpinasi savo vaikų savivertės ugdymu. Jie mano, kad kritika dėl prastų rezultatų yra vaikų žlugdymas. O azijiečiai labiausiai vertina savo vaikų stiprybę, o ne gilinais į jų pažeidžiamumą.

Antra, azijiečiai mano, kad vaikai jiems už viską skolingi – todėl jų pareiga – būti savo tėvų pasididžiavimu, visomis išgalėmis stengtis atsidėkoti už begalinį savo gimdytojų pasiaukojimą, padedant jiems mokytis ir lavintis. O vakariečiai labiau linksta manyti, kad tėvų pareiga yra užtikrinti savo vaikams nerūpestingą vaikystę, o alinantis darbas gali temdyti saulėtos vaikystės dangų.

Trečia, kinai tėvai įsitikinę, kad tik jie, turėdami gyvenimo patirties, gali geriausiai nuspręsti, kas labiausia tinka jų vaikams ir todėl neleidžia jiems rinktis vien tik saviraišką ugdančių užsiėmimų – tokių kaip dramos būrelis ar mokyklos ansamblis. Pirmiausia – sunkus darbas, toks kaip pianino ar smuiko pamokos, gimnastika, ir tik tada malonumai. Sutikite, retas vakarietis tėvas pritartų tokiai ideologijai.

Kinai tėvai tiki, kad tai jie sugeba geriau ugdyti savo vaikus, negaili tam laiko ir kantrybės. Tačiau vakariečiams tokia sistema primena kalėjimą ir jie nesutinka savo vaikų laikyti ant tokio trumpo pavadžio. Kuri pusė teisi? Turbūt tiesos esama abiejose sistemose ir galbūt svarbiausia, kad tėvų pastangų variklis būtų jų meilė savo vaikams.
Pagal užsienio spaudą parengė Laura Gvozdaitė