Negyvenamas salas, dėl kurių ėmė vaidytis Kinija ir Japonija, akmenų krūva gali pavadinti bet kas, tik ne patys japonai ar kinai. Senkaku japoniškai, Diaoju kiniškai – taip vadinasi 1972-aisiais JAV Japonijai perduotos salos Rytų Kinijos jūroje, dėl kurių niekaip nerimsta Kinija, o iš dalies ir Taivanas, šį sykį likęs konflikto užribyje.

Iš pažiūros šios salos neturi jokios didesnės vertės (išskyrus neprastą geografinę padėtį ir šiek tiek naudingųjų iškasenų). Tačiau jos gali priversti minias plūsti į gatves, politikus grasinti kariniais veiksmais, o verslininkus – uždaryti dar ką tik vienų pas kitus pelningai dirbusias gamyklas.
Senkaku, arba Diaoju, salos dėmesio centre šiemet atsidūrė tada, kai Japonijos valdžia pradėjo supirkinėti šias salas iš privačių savininkų, siekdama, kaip spėjama, apsaugoti jas nuo potencialių pirkėjų iš Kinijos.
Dar prisidėjo keletas aštresnių Kinijos valdžios atstovų pasisakymų Japonijos adresu, ir ilgai snaudęs konfliktas taip įsisiūbavo, kad Kinija ėmė skaičiuoti lėktuvnešius, o šios šalies žiniasklaidoje pasirodė apklausų, skelbiančių, kad esą daugiau nei pusė kinų mano, jog kitais metais Kinijos ir Japonijos gali laukti karinis konfliktas.

Priklausomybė didėja

Analitikas Peteris So, kaip ir kiti ne emocijomis, o sveiku protu besivadovaujantys tarptautiniai ekspertai, įsitikinęs, kad karinis konfliktas tarp ne kartą kariavusių Kinijos ir Japonijos iš esmės nebeįmanomas: Japonija ir Kinija viena nuo kitos vis labiau priklausomos ekonomiškai.
“Kinijos ir Japonijos ekonomika tapo neatsiejama. Dabar net ir žodinis konfliktas turi neigiamų ekonominių padarinių, ką jau kalbėti apie galimus karinius veiksmus”, – pabrėžia Long Hanhua Wangas, Tokijuje įsikūrusio “RBS Securities Japan Ltd.” analitikas.
Priminsime, kad Kinija dabar yra svarbiausia Japonijos prekybos partnerė, 2007-aisiais aplenkusi JAV ir daugiau joms šios pozicijos nebeužleidusi: prekyba su Kinija sudaro apie 20 proc. visos Japonijos prekybos – dvigubai daugiau nei su JAV.
Savo ruožtu Japonija yra antra svarbiausia prekybos partnerė Kinijai: prekybos su Japonija apimtis siekia net 345 mlrd. JAV dolerių per metus, arba 9 proc. visos Kinijos užsienio prekybos.
Nuo tokios vis intensyvėjančios prekybos priklauso ne tik abiejų šalių ekonomikos augimas ar nedarbo lygis. Ekonomistų teigimu, jei sutriktų ekonominiai santykiai tarp Japonijos ir Kinijos, bemat sušlubuotų ir viso regiono finansai.
Pavyzdžiui, “Citibank Global Markets Inc.” duomenimis, beveik 60 proc. žaliavų, kurias Kinija importuoja iš Japonijos, vėliau yra reeksportuojamos kaip galutiniai produktai. Ir jei japoniškų žaliavų srautas sutriktų, iš karto sušlubuotų ir Kinijoje pagamintos produkcijos tiekimas.
Juk jau dabar juntami pirmieji konflikto, kol kas žodinio, padariniai. Pavyzdžiui, dėl staiga sumažėjusios japoniškų prekių paklausos Japonijos automobilių gamintojos “Toyota Motor Corp” ir “Nissan Motor Co” ketina mažinti gamybą Kinijoje. O juk automobilių “Toyota” pardavimas Kinijoje didėjo kiekvieną mėnesį nuo pat sausio ir tikėtasi, kad šiemet Kinijoje bus parduota net milijonas šios markės automobilių.
O tokias ambicijas pažaboti dabar kur kas sudėtingiau, nei apmalšinti niekam nereikalingas politines aistras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.