Kinijos ekonomikos rodikliai prastėja, o jos imunitetas krizėms liaupsinamas jau tik iš inercijos. Tad jei artimiausiu metu šioje šalyje nepagausės ir nesutvirtės vidurinioji klasė, galinti padidinti vidaus vartojimą, vadinamasis Kinijos ekonomikos stebuklas žlugs.

Dar prieš kelis dešimtmečius geriausiu ekonomikos pavyzdžiu laikyta Japonija šiandien toli gražu nėra pasaulio pažiba. Nors ne taip seniai žavėtasi japoniškuoju modeliu ir mėginta vadovautis jos pavyzdžiu, dabar taip apie Japoniją kalbėti mažai kam ateitų į galvą.
O štai Kinija, sugebėjusi augti net pasaulinės krizės akivaizdoje bei lyg neišsemiamas gausybės ragas dosniai finansavusi kitas į bėdą patekusias valstybes, tikrai verta dėmesio.
Tačiau ekonomistai pabrėžia, kad jei tik kuri valstybė pradedama vadinti ekonomikos stebuklu, netrukus galima laukti liūdnų jos rodiklių. Pamenate, kažkada ir Lietuva buvo vadinama Baltijos tigre, o šiandien jos taip niekas nebevadina.

Kinija – jau ne stebuklų šalis?

Nors daug kas Kiniją vis dar tituluoja sparčiausiai pasaulyje augančia valstybe, net supergalybe, dauguma šių liaupsių išsakoma jau tik iš inercijos, nepasidomėjus, kokie gi tikrieji Kinijos ekonomikos skaičiai ir faktai. O jie pastaruoju metu gana liūdni.
Daugiausiai ekonominių sunkumų Kinijoje šiuo metu kyla dėl didžiausios jos prekybos partnerės – Europos: ji kalta tiek dėl Kinijos eksporto mažėjimo, tiek dėl sumenkusių užsienio investicijų.
Štai kodėl Pasaulio Bankas sumažino šių metų Kinijos ekonomikos augimo prognozę iki 8,2 proc. (pernai buvo 9,2 proc.), o kitais metais tikimasi ne daugiau nei 8,6 proc.
Investicinis bankas “Credit Suisse” prognozuojamą rodiklį “nukirpo” dar labiau – iki 7,7 proc. šiais metais ir 8,2 proc. ateinančiais.
Žinoma, sunkumų krečiamos šalys padarytų viską, kad pačios galėtų pasigirti tokiais rezultatais. Tačiau šaliai, per kelis dešimtmečius pripratusiai prie dviženklio metinio ekonomikos augimo rodiklio, dabartinė padėtis atrodo kaip gilausia krizė.
Štai pramonės gamybos, sudarančios maždaug pusę viso Kinijos BVP, šių metų balandžio ir gegužės mėnesių duomenys tėra atitinkamai 9,3 ir 9,6 proc. – daug mažiau, nei įprasta. O juk pernai buvo daugiau nei 30 proc.
Dar vienas itin iškalbingas rodiklis – elektros suvartojimas, kuris parodo ekonominės veiklos aktyvumą, irgi smunka. Pavyzdžiui, balandį elektros Kinijoje buvo suvartota gerokai mažiau nei įprastai, birželį taip pat.
Na o Kinijos gamyklų veiklos, kuri vertinama remiantis oficialiai skelbiamu indeksu, duomenys didėjo lėčiausiu tempu nuo pat praėjusių metų lapkričio.
Dar vienas svarbus rodiklis – Kinijos užsienio prekyba, kuri yra vienas dviejų  šalies ekonomikos augimo variklių (kitas – ilgalaikės investicijos), irgi neberodo jokių stulbinamų rezultatų. Pavyzdžiui, balandį eksportas didėjo vos 4 proc., o importas nejudėjo iš vietos.
Tačiau didžiausias Kinijos rūpestis – itin menkas vidaus vartojimas. Mat jis, kad ir kaip plėstųsi mažmeninės prekybos apimtys, niekaip nesudaro daugiau nei 40 proc. Kinijos BVP ir jau nuo 2004 m. yra mažiausias tarp visų didžiųjų valstybių (pavyzdžiui, JAV vidaus vartojimas sudaro net 70 proc. BVP).

Mikroskopinė vidurinioji klasė

Ar tai reiškia, kad ankstesnis vadinamasis Kinijos ekonomikos stebuklas niekaip neveikia gyventojų gerovės ir jie vis dar negali sau leisti gyventi ne tik pagal vakarietiškus standartus, bet netgi apsirūpinti elementariausiomis prekėmis ir produktais?
Ekonomistų vertinimu, tokios menkos vidaus vartojimo sukuriamos BVP dalies paaiškinimai yra du. Vienas iš tiesų susijęs su menka kinų perkamąja galia. Juk metinio BVP dalis vienam gyventojui – vos 5 tūkst. dolerių, ir nors pastaraisiais metais kalbama apie sparčiai gausėjančią viduriniąją klasę, nereikia pamiršti, kad skurde gyvena vis dar daugiau nei pusė visų šios milžiniškos valstybės piliečių.
Be to, viduriniąja klase laikomi gyventojai iš tikrųjų neprilygsta viduriniaisiais laikomiems europiečiams ar amerikiečiams, nes jų ekonominės galimybės vis dar labai menkos. Tiesa, dabar populiaru sakyti, kad Kinijos viduriniokai pagaliau nulipo nuo dviračių ir persėdo į automobilius. Žvelgiant formaliai, tai tiesa, nes toje šalyje nuperkama daugiausia automobilių visame pasaulyje.
Pavyzdžiui, kai 2009-aisiais visame pasaulyje automobilių pardavimo rodikliai mažėjo, kinai jų sugebėjo nusipirkti net 13,6 mln. – 53 proc. daugiau nei 2008 metais. Tiesa, padalijus tuos atomobilius 1,2 mlrd. gyventojų paaiškėja, kad tai juokingi skaičiai. Juk ir šiandien automobilį Kinijoje teturi vos 3 proc. gyventojų, o išmanųjį telefoną – apie 7 proc. Tad kalbėti apie stiprią viduriniąją klasę būtų tiesiog nepadoru.
Juolab kad šalyje, kurioje kainos dažnai prilygsta vakarietiškoms, vidutinis mėnesio atlyginimas siekia tik apie 300 dolerių, tad ekonomistai šaiposi iš teiginių, esą Kinijoje susiformavo “Starbucks” kavą gurkšnojanti klasė.

Pridarė daug klaidų

Kyla klausimas, kodėl šioje taip ilgai augimo rodikliais pasaulį stebinusioje valstybėje nesugebėjo susiformuoti bent kiek ryškesnė vidurinioji klasė? Ekonomistų vertinimu, tai ilgamečių valdžios klaidų padarinys.
Visų pirma planinė ekonomika orientavosi tik į investicijas, o vidaus vartojimas buvo visai pamirštas. Pavyzdžiui, investicijos 40 proc. BVP ribą nuolat viršijo jau nuo 2004-ųjų, o vidaus vartojimo rodikliai niekada nėra buvę didesni nei 35 proc. BVP. Be to, netolygumų radosi ir kalbant apie užsienio prekybą.
Daugeliui analitikų, daug metų stebėjusių Kinijos ekonomiką, dabartinė situacija seniai atrodė neišvengiama. Pastarąjį dešimtmetį tiek liberalių pažiūrų ekonomistai, tiek tokios finansų institucijos kaip Pasaulio Bankas ar Tarptautinis valiutos fondas, taip pat ir svarbiausios Kinijos prekybos partnerės ragino ją keisti tokį ekonomikos modelį, kurio varomoji jėga buvo jau minėtų ilgalaikių investicijų į turtą bei eksporto didėjimas, bet ne vidaus vartojimo skatinimas.
Kinija buvo ne kartą perspėta, kad pirmenybė valstybės remiamiems projektams nustekens privatų sektorių ir iššvaistys brangų kapitalą, tuo tarpu namų ūkiai, kurių pajamos yra tiesiog apverktinos, nesugebės palaikyti vidaus vartojimo. Deja, Kinija ilgai šių perspėjimų negirdėjo ir toliau liaupsino savo nepakartojamą kiniškąjį modelį, taigi nepajudino nė piršto, kad būtų imtasi reformų siekiant stabilesnio ir labiau subalansuoto augimo.
Tačiau JAV ekonomisto Lawrence’o Summerso nuomone, rimčiausias Kinijos ekonomikos augimo trukdis tapo sprendimas ją gaivinti 2009-2010 m. Tuomet, reaguodama į pasaulinę ekonomikos krizę, Kinija ryžosi 600 mlrd. dolerių finansinei injekcijai į šalies ekonomiką, o dar 1,9 trilijonų dolerių skyrė bankams, kad paskatintų skolinimąsi.
Šis ekonomikos skatinimo paketas prilygo 35 proc. viso Kinijos BVP ir tuo metu sulaukė liaupsių visame finansinio šiurpo krečiamame pasaulyje. Tačiau didžioji dalis pinigų buvo investuota, kaip įprasta, į nekilnojamąjį turtą, ir jo rodiklių burbulas išsipūtė iki rekordinių apimčių. Tuo pat metu išsipūtė ir blogųjų paskolų porfeliai. O štai Kinijos gyventojams iš viso to nebuvo jokios naudos: vartojimas ne tik kad nedidėjo, bet netgi toliau mažėjo.
Dabar Kinija ir vėl ties kryžkele, jos ir vėl laukia rimtas apsisprendimas: ar kartoti tą pačią klaidą ir dar kartą imtis ekonomikos skatinimo. Tačiau tam labai daug galimybių šalis net ir neturi. Mat šiuo metu valstybės skola svyruoja apie 70–80 proc. BVP, ir tai yra paskutinė leistina riba, tad skolos didinti nėra galimybių.
Ekonomistų tvirtinimu, protingiausia Kinijai dabar būtų pagaliau prisiminti savo šalies gyventojus, o kartu padidinti ir vidaus vartojimą. “Tam įgyvendinti yra keletas priemonių, pavyzdžiui, skurdžiausiai gyvenantiems skirti talonus maistui ar buities prekėms įsigyti arba mažinti mokesčius, kad didėtų realios šeimų pajamos. Juk kuo stipresnė vidurinioji klasė, tuo tvirtesnė ji visos šalies ekonomikos ramstis”, – apibendrina analitikas Minxin Pei.

Skaičiais apie Kiniją

Nuo 1980-ųjų, kai prasidėjo Kinijos ekonomikos reformos, šalies BVP padidėjo dešimt kartų, tačiau prgnozuojama, kad šis burbulas netrukus sprogs.
Kinija pagal BVP dydį, kuris siekia apie 8,8 trilijonus dolerių, yra trečia valstybė visame pasaulyje.
Tačiau BVP vienam Kinijos gyventojui svyruoja apie 5 tūks. dolerių per metus ir pagal tai šalis priskiriama prie mažas pajamas gaunančių pasaulio valstybių.
Pramonė sudaro apie pusę Kinijos BVP, paslaugų sektorius – apie 40 proc., o žemės ūkis – maždaug 10 proc. BVP.
Tačiau darbo jėga pasiskirsto kitaip: nedaug pajamų gaunančiame žemės ūkyje dirba apie 40 proc. visų kinų, pramonėje – apie 27 proc., paslaugų sektoriuje –  33 proc.
Daugiau nei pusė visų Kinijos gyventojų gyvena skurde.
Vidutinis atlyginimas Kinijoje siekia apie 300 dolerių per mėnesį.