"Veido" archyvas

Viena šeima turėjo didelį gražų arbatinuką, iš kurio savaitgaliais kartu gerdavo arbatą. Kartą arbatinyje aptiko tigriuką. Nei mama, nei tėtis, nei vyriausia sesuo (kuri jau buvo baigusi mokyklą ir galėjo turėti savo nuomonę) jo iš ten neišprašė. Tvarką įvedė maža mergytė, draugiškai pasiūliusi tigriukui pasivaišinti arbata. Kas pasakys, kad vaikiškuose filmukuose nėra nieko gero?

Kino kritika

Turbūt visi tėvai susitaikę su nuomone, kad leisti atžalai ilgai žiūrėti televizorių yra blogai. Ir vis tiek daugybė vaikų prie ekrano praleidžia daug daugiau laiko, nei derėtų. Mes namie neturime televizoriaus, bet tai nereiškia, kad dukra tausoja regėjimą. Ji labai dažnai akis įbeda į kompiuterio ekraną. Taip filmų prisižiūri dar daugiau, nes kompiuteryje jų nepertraukinėja reklamos (nors pastarąsias mažoji taip pat mielai žiūrėtų).

Be to, kad kenkia regėjimui, filmukai kaltinami, jog iškreipia vaikų požiūrį į pasaulį. Štai prieš porą dešimtmečių populiarus buvo čekiškas filmukas apie kurmį, mūvėjusį kelnes su petnešomis. Mano sesė, pamiškėje pamačiusi prabėgantį tikrą kurmį, labai nustebo: “Kodėl jis be kelnyčių?”

Neseniai pas mus namie buvo apsigyvenęs Šrekas – tai jis likdavo kaltas, kai būdavo išpilta arbatėlė ar flomasteriu išteptas drabužis. Kai tokios išdaigos pažengdavo itin toli, nejučia prisimindavau kitą sceną iš to paties filmo, kur asilas sako: “Greitai auga tie vaikai”, o Šrekas atrėžia: “Galėtų ir greičiau.”

Gyvenimas kaip kinas

Bet, sutikite, turi tie vaikiški filmukai jaunatviško žavesio, dar ir kiek turi. To žavesio suteikia ne vien mamų numylėtinis Johnny Deppas, kuris vaidina filmuose vaikams “Čarlis ir šokolado fabrikas” ir “Alisa stebuklų šalyje”.
Kartą, eidama į biblioteką, pagavau save niūniuojančią Doros ir Aulinuko dainelę “Kur mes keliaujam? Į biblioteką! Kur mes keliaujam? Į biblioteką!..” Galima kartoti dar kelis kartus. Ir eiti pasidaro linksmiau.

Dar naudingiau būtų eiti pasivaikščioti į gamtą, net jeigu mamai atrodo, kad, turint keturias vakarines sukneles, dera vykti į kurortą, o ne kokį Rūgpienių kaimą. Nepakenktų pavasarėjančiame miškelyje padainuoti: “Kaip smagu po mišką palakstyti, ten šokuoja žaliosios varlytės…” Dar lauke tiks: “Aš žaliasis agurkėlis, nebaisus man vandenėlis, nebijau stogų smailių, o tiktai pilkų pelių.”

Jeigu grįžus iš pasivaikščiojimo nesinorės plautis rankų, galbūt pakaks frazės “Nuo mergaitės nešvarios, nešvarios, nešvarios, visos suknios išbėgios, išbėgioooos…”

Tinka ir sovietmetis

Teko girdėti sakant, kad šiuolaikiniai vaikai senų rusiškų filmukų nežiūri. Mūsų atveju tai negalioja. Dorotėja kartais pažiūri net filmukus, kurie sukurti kokiais 1953 m. ir dar mano vaikystėje atrodydavo pernelyg senoviniai.
Klysta ir tie, kurie sako, kad anuomet visi filmukai būdavo “gerietiški”, ne taip, kaip dabar. Ko verta vien senosios animacijos frazė: “Tą berniuką, po galais, sukaposiu gabalais, turguje parduosiu…” O štai filme “Na, palauk!” vilkas nuolat rūkydavo, ir kas galėtų įrodyti, kad rūkančiųjų skaičius dabar padidėjęs ne dėl to, kad užaugo to serialo gerbėjų karta.

“Tik vieną filmuką…”

Man truputį gaila vaikų, kuriems tėvai filmukus leidžia žiūrėti tik po kokias 20 minučių per dieną. Juk pamenate, mūsų laikais “Labanakt, vaikučiai” trukdavo pusvalandį, bet to būdavo akivaizdžiai per mažai. O jei tėtis tuo pačiu metu per tą patį televizorių norėdavo žiūrėti kokias nors lemiamas krepšinio rungtynes, būdavo tikra tragedija… Kaip kartą teisingai pastebėjo Nulėpausis, negali visi linksmi būti.

Psichologai ir pedagogai aiškina, kad 3–5 metų vaikui per dieną prie ekrano reikėtų praleisti daugiausiai valandą. Aš, kaip neturinti nei pedagoginio, nei psichologinio išsilavinimo, prie jų leidžiamo maksimumo nuo savęs pridedu dar valandą. Kadangi rimtesni filmai paprastai trunka beveik 1,5 val., savaime prisideda dar pusvalandis. O kartais tėtis taip pat sumano kokį filmą nuo savęs pridėti… Tai kiek čia išeina? Net baisu skaičiuoti. Tikrai geriau būtų 20 min. per dieną.

Nors verčiau paieškoti aukso vidurio. Tiesiog reikės labiau pasistengti. Juk, kaip sakė Mardžė Simpson, “Jeigu labai stengiesi, kartais Dievas tavęs pasigaili.”