Dvi kovo mėnesio savaites šeimininkausiantis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” užmena žiūrovams tą pačią mįslę: kaip teisingai pasirinkti iš tokios gausybės, kad suspėtum į prasmingiausius ir geriausius filmus. Rekomendacijomis ir patarimais įmanoma tik užvesti ant teisingo kelio, bet galutinį įspūdį vis tiek nulems nuojauta, lūkesčiai ir skonis.

“Kino pavasaris” visuomet stebi, ką veikia Vilniuje jau rodyti ir gerai pažįstami režisieriai. Štai turkas Nuri Bilge Ceylanas sugrįžta jau ketvirtą kartą, šįsyk su detektyviniu vesternu nakties apgaubtoje stepėje “Vieną kartą Anatolijoje”, kuriam prireiks daugiau kantrybės, įsiklausymo į žodžius ir pastabumo detalėms. Prieš dvejus metus konkursinėje programoje “Nauja Europa – nauji vardai” laimėjęs bulgaras Kamenas Kalevas (“Rytų pjesės”) intriguoja kardinaliai kitokiu ir ambicingesniu filmu “Sala” apie žmogaus charakterio sandarą ir savanorišką izoliaciją.
Festivalis sunkiai įsivaizduojamas be Kim Ki-Duko, kuris pernai spėjo sukurti du filmus. San Sebastiane išpeikto eksperimento “Amen” pats režisierius nusprendė niekam daugiau neberodyti. O tautinės giesmės pavadinimą “Arirang” pasiskolinęs kūrinys pasiūlys išsamią pažintį su madinguoju korėjiečiu, kuris trejus metus gyveno atsiskyręs nuo žmonių ir nufilmavo spalvingą savo portretą.
Dėl teisės parodyti lietuvių kilmės brito Mike’o Leigh ironišką dramą “Dar vieneri metai” reikėjo kovoti beveik dvejus metus, kol pavyko susitarti su Baltijos šalių festivalius ignoravusia amerikiečių kompanija “Focus Features”. Per keturis metų laikus improvizuotą komišką ir karčiai liūdną istoriją apie laimingos šeimos bendravimą su vienišais draugais vertėtų įsirašyti į privalomų pamatyti filmų sąrašą.

Jausmai ir knygos
Jei prisimenate stilingą kanadietišką dramediją “C.R.A.Z.Y”, tai būtinai patikrinkite režisieriaus Jeano Marco Vallee muzikalią dramą “Café de Flore” apie gryną meilę, kurią kartais reikia išmokti paleisti. Dviem skirtingomis interpretacijomis intriguojantis filmas turėtų sudominti jausmingų filmų gerbėjus ir mėgstančiuosius paspėlioti kino rebusus. O argentiniečių debiutanto Gustavo Taretto romantinėje dramoje “Gyvenimo sienos” išskiriamas lemtingo susitikimo atsitiktinumas, didžiųjų miestų architektūros poveikis žmonių santykiams ir nesugebėjimas pastebėti, kad tikroji meilė laukia visai šalia.
Iš Čilės atkeliavusioje dramedijoje “Bonsai” festivalyje jau matyto režisieriaus Cristiano Jimenezo diriguojamas rašytojas simpatiją merginoms įrodinėja meile knygoms ir pats mėgina perrašyti asmeniškai išgyventas pirmosios meilės nesėkmes, kad pasinaudotų patirtimi tolesniuose santykiuose. Originali ir jautri rašytojo Alejandro Zambros romano ekranizacija pabrėžia, kad dažnas “Kino pavasario” filmas bus glaudžiai ir netiesiogiai susijęs su knygomis.
Atkreiptinas dėmesys, kad “Kino pavasario” atranka neatitolsta nuo svarbių įvykių ir Lietuvai aktualių temų. Viena jų – mūsų spaudos eskaluojama pedofilija. Taigi, čekas Janas Hrebejkas aštriame kriminaliniame trileryje “Nekaltybė” pažvelgė, kaip greitai įmanoma sužlugdyti visuomenės gerbiamo chirurgo reputaciją, apkaltinus jį seksualiniu priekabiavimu prie nepilnametės pacientės.
O nepriklausomų kino teatrų tinklo “Europa Cinemas” premiją Venecijoje gavęs prancūzas Vincentas Garenq’as dramoje “(Ne)kaltas” apnuogino skandalingiausią bylą šalies teisėsaugoje, kai verslininkas buvo apkaltintas pedofilija ir melu pagrįstais parodymais pūdomas kalėjime.
Tikrai neprašaus ir apsilankusieji filme “Neliečiamieji”. Kolumbietiškame “Porfirio” policininko kulkos sužeistas ir iki juosmens paralyžiuotas vyras ryžtasi atsikeršyti užgrobdamas keleivinį lėktuvą. Tačiau įdomiausia intriga – režisieriaus sprendimas pagrindiniam vaidmeniui pasikviesti iš kalėjimo paleistą tikrų įvykių iniciatorių Porfirio Ramirezą, kuris įtaigiai vaidina pats save. Realiame gyvenime užsimezgusi paralyžiuoto aristokrato ir neturtingo pagalbininko draugystė išsirutuliojo į unikalią juodojo humoro komediją “Neliečiamieji”, kuri atranda nuoširdaus juoko ir optimizmo harmoniją nelinksmai skambančiose situacijose.
Lietuvoje itin aktualiai suskambės ir Berlyno kino festivalio publikos simpatijų prizą priglaudusi komedija “Paradas” apie Serbijos gėjų pastangas surengti draugiškas eitynes Belgrado gatvėmis ir netolerantiškus konfliktus su pankuojančių “skinų” grupuotėmis. Būtų smagu, jei panašaus sukirpimo renginyje Vilniuje pasižymėję parlamento klounai Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka atrastų drąsos ateiti į kino salę.

Nauji balsai
Šalia pasimatymų su pripažintais meistrais, kuriems nereikia gausesnės reklamos, “Kino pavasaris” stengiasi atrasti ir nuraškyti ryškiausius metų debiutus. Venecijos ir Busano laurus laimėjusi italo Guido Lombardi drama “Kriminalinis auklėjimas” vėl primins Kamoros mafijos klano mokytojus, ieškančius naujokų nusikaltimams daryti.
O “Cezario” premija už geriausią debiutą ir Tokijo kino festivalio publikos simpatijų prizu apdovanotas prancūzų rašytojas Sylvainas Estibalis gudrioje komedijoje su dvigubu dugnu “Gazos paršiukas” sugeba sodriai ir kurioziškai pajuokauti iš rimtų dalykų: politinės situacijos Palestinoje, žydų tautybės žmonių iškeldinimo iš Gazos ruožo, religinių papročių ir kultūros skirtumų.

Ryškios žvaigždės
Jeigu lemiamu pasirinkimo kriterijumi vis dėlto liks žymių ir patikimų aktorių ar režisierių vardai, tai “Kino pavasaris” nenuvils plačiu kino žvaigždynu. Eva Green ir Ewanas McGregoras tikrins aistrą pasaulio pabaigos akivaizdoje (“Tikri jausmai”), pirmą kartą legionieriaus karjerą Kinijoje pradėjęs Kevinas Spacey šmaikščiai parodijuos superherojų nuotykius (“Draugeliai”), Tilda Swinton meistriškai vaidins sielvarto, kančios ir atgailos už sūnaus poelgius prislėgtą motiną (“Pasikalbėkime apie Keviną”).
Meksikietis Gaelis Garcia Bernalis ir ispanas Luisas Tosaras mėgins įdarbinti Bolivijos varguolius vaidmenims filme apie Kristupą Kolumbą, bet patys pateks į civilinio karo dėl vandens sūkurį dramoje “Jie parduoda net lietų”. Europos kino šviesulių kvartetas Mathieu Amalricas, Chiara Mastroianni, Maria de Medeiros, Isabella Rossellini grieš emocijų smuikais vizualioje ir spalvingoje “Persepolio” autorių dramoje “Vištiena su slyvomis”.
Gausus Azijos žvaigždynas (aktorius Sammo Hungas, režisierius Tsui Harkas ir kiti) ironiškai parodijuoja kino verslą Roterdamo kino festivalio publikos simpatijas pavergusioje sentimentalioje dramoje “Paprastas gyvenimas”, kurios jautriausi momentai glūdi Honkongo veiksmo trilerių pažibos Andy Lau suvaidinto aktoriaus santykiuose su vaikystėje jį užauginusia aukle (už šį vaidmenį Deanie Yip pripažinta geriausia aktore Venecijos kino festivalyje).

Seksas
28 metų serbų debiutantė Maja Miloš pribloškia drąsa ir autentiškumu. Roterdamo kino festivalyje ji prisijaukino “Tigro” apdovanojimą. “Klipas” pernelyg taikliai ir nemaloniai atskleidžia, kaip šiandien gyvena šiuolaikiniai paaugliai, kuriems dažniausiai rūpi tik sekso žaidimai, virtuali erdvė ir mobiliojo telefono filmavimo kamera. Finaliniai titrai nuramina dorovės sergėtojus, kad keturiolikmečius aktorius intymiausiose ir atviriausiose scenose pakeitė kūnų dubleriai ir vaizdo efektai, bet panašaus amžiaus vaikus auginantiems tėvams šis filmas turėtų atverti akis.
Į Julią Roberts stulbinamai panaši Hagar Ben-Asher debiutinėje dramoje “Kekšė” atliko tai, ko negautų iš kitų aktorių. Tarp kelių vyrų besiblaškančios kaimo mergelės geismingos egzistencijos atvaizdavimui reikėjo tyro ir atviro sekso scenų, tad ji pati ryžosi suvaidinti be jokių slėpynių ir pagražinimų. Šiam vaidybiniam filmui ideliai oponuoja austrų dokumentininko Michaelio Glawoggerio “Šlovė prostitutėms” – kelioninė pažintis su laisvo elgesio merginomis Tailande, Bangladeše ir Meksikoje, kai parsidavinėti vyrams už pinigus priverčia skirtingos gyvenimo situacijos.
Liguista priklausomybė nuo sekso, pornografijos ir atsitiktinių vienos nakties santykių pirmiausia patraukia fenomenaliu, nepamirštamu ir drąsiu airio Michaelo Fassbinderio vaidmeniu. Britų režisieriaus Steve’o McQeeno drama “Gėda” tikrai nėra malonus filmas, bet jis paliks daug minčių apmąstymams ir diskusijoms.
Aštrių emocijų laukiantiems žiūrovams reikėtų pasižymėti FIPRESCI kino kritikų asociacijos prizu San Sebastiane apdovanotą portugališką ekstremalią erotinę dramą “Mano kraujas”, kuri pareikalaus ištvermės ir stiprių nervų, bet atsipirks virtuoziška, tikroviška ir pasiaukojančia moterų aktorių ansamblio vaidyba. Režisieriaus Joao Canijo taiko britui M.Leigh būdingą kino be scenarijaus metodiką, kai užduotis gavę aktoriai per intensyvias repeticijas kuria filmą savo personažų improvizacijomis.

Šeima
Vienas “Kino pavasario” tikslų – paskatinti susidomėti festivalio filmais tokius žiūrovus, kurie niekuomet jame nedalyvavo. Ugdyti naujos kartos auditoriją pagelbės egzotiškas, šiltas animacinis nuotykis “Vištukė”, skirtas paties įvairiausio amžiaus vaikams. Jis tiesiog užprogramuotas patikti visiems.
Vyresniems moksleiviams norisi rekomenduoti nuostabiais gamtovaizdžiais viliojančią nuoširdžią dramą “Veidrodis nemeluoja” iš tolimosios Indonezijos. Mergaitė viltingai laukia iš žvejybos negrįžtančio tėčio, o debiutuojanti režisierė Kamila Andini lyriškai stebi kertinį paaugliškos brandos etapą. Jau tris kartus “Kino pavasaryje” matytas japonų maestro Hirokazu Kore-eda prikalbino populiarius brolius komikus suvaidinti dramoje “Stebuklas”, kurią vertėtų pamatyti išsiskyrusioms šeimoms. Skirtinguose Japonijos miestuose gyvenantys broliai trokšta susitikti ir svajoja vėl sulipdyti tėvų santykius. Jie įtiki, kad stebuklai pildosi priešingomis kryptimis lekiančių greitųjų traukinių susitikimo vietoje.
Su Lietuva artimai susijęs britų aktorius Dexteris Fletcheris atvyks į Vilnių vos kelioms dienoms, kad pristatytų San Sebastiane pašlovintą debiutinę dramą “Pašėlęs Bilas”, kurioje žaismingai ir jautriai dera gansterinės intrigos, tėvo santykiai su vaikais ir begalinis noras, kad obuoliai nusiridentų toliau nuo obels ir nekartotų tų pačių lemtingų klaidų.

Edvinas Pukšta