Jubiliejinio penkioliktojo “Kino pavasario” konkursinėje programoje “Nauja Europa – nauji vardai” triumfavo liūdna ir žiauri, bet optimistinė ir šviesi drama “Rytų pjesės”.

"Veido" archyvas

Autentiškais išgyvenimais grįstas bulgarų filmas pasisavino 10 tūkst. Lt papuoštą geriausio filmo titulą ir nepriklausomų vadinamųjų arthauzinių kino teatrų federacijos CICAE prizą.

Galutiniai lankomumo duomenys paaiškės tik po savaitės, kai “Kino pavasaris” aplankys Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį ir pakartos didžiausios paklausos sulaukusius populiariausius filmus Vilniuje. Bet jau dabar galima prognozuoti ir džiaugtis, kad bus pagerintas pernai užfiksuotas rekordas.

Vien kino centras “Forum Cinemas Vingis” per dvi savaitės pardavė daugiau nei 30 tūkst. bilietų, neskaičiuojant spaudos atstovams ir svečiams suteiktų akreditacijų. Kino teatras “Skalvija” suskaičiavo devynis sausakimšai salei rodytus seansus ir neatsiliko nuo praėjusių metų finansinių laimėjimų, o naujoje festivalio erdvėje kino teatre “Pasaka” abiejų salių lankomumas siekė beveik 80 proc. ir dažnai pritrūkdavo vietų.

Ir vėl bulgarai!

“Kino pavasario” konkurse, skirtame pirmą arba antrą filmą sukūrusiems režisieriams, antrus metus iš eilės triumfavo Bulgarija. Kanų festivalio programoje “Dvi režisierių savaitės” sėkmingai debiutavęs, Varšuvoje ir Tokijuje nugalėjęs, dosnų prizų kraitį susikrovęs režisieriaus Kameno Kalevo filmas “Rytų pjesės” užtikrintai įtvirtino pergalingas gastroles ir Vilniuje. Europos Parlamento premijai “Lux” nominuotą filmą palaimino ir pašlovino abi “Kino pavasaryje” dirbusios profesionalių vertintojų rinktinės.

Berlyno kino festivalio atrankos komisijos atstovo Rytų Europos regionui Nikolajaus Nikitino vadovaujama žiuri nusprendė skirti du papildomus prizus. “Kino pavasario” saulutę simbolizuojanti statulėlė iškeliavo į Čekiją už režisieriaus Mareko Najbrto stilingos dramos “Užtarėjas” pademonstruotą kūrybinį meistriškumą.

Tokiu pat ryškiai šviečiančiu apdovanojimu buvo paskatintas rumunų aktorius Vladas Ivanovas, pažįstamas Lietuvos žiūrovams iš nelegalius abortus atliekančio gydytojo vaidmens dramoje “4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos”. Šiemet jis įtaigiai įkūnijo senamadiškais principais dirbantį mažo miestelio policijos skyriaus vadovą komiškoje dramoje “Policija, būdvardis”, kuri “Kino pavasario” dienomis dar spėjo pasipuošti šešiomis Rumunijos kino industrijos premijomis “Gopo”.

Kol kas neaišku, ar kažkas iš Lietuvos platintojų surizikuos įsigyti bulgariškas “Rytų pjeses” ir įtrauks į kino teatro repertuarą. Pernai Vilniuje nugalėjusio Stefano Komandarevo komedijos “Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo” įsigijimas absoliučiai pasiteisino – kino teatro “Pasaka” repertuarą praturtinęs filmas surinko daugiau nei 50 tūkst. Lt ir vis dar sėkmingai rodomas kituose Lietuvos miestuose.

Po “Kino pavasario” šalies salėse tikrai suksis septyni festivalio filmai. Kino platinimo kompanija pratęs brolių Coenų žydiškos komedijos “Rimtas vyrukas”, Jane Campion romantinės dramos “Švytinti žvaigždė” ir Jimo Jarmuscho vaizduotę išslaisvinančio trilerio “Kontrolės ribos” rodymą.

Su “Skalvijos” vėliava veikiantys “Planetos filmai” suteiks galimybę dažniau pamatyti austrų ir italų dramą “Mažylė”. Kino teatras “Pasaka” vilios visus nespėjusius įsigyti bilietų į emocingąją dramą “Aš taip pat”, o šiek tiek vėliau parodys komišką trilerį “Smulkus nusikaltimas”. Pirmą kartą į platinimo verslą įbridęs “Kino pavasaris” toliau skatins tautą domėtis delfinų naikinimo problema dokumentiniame filme “Įlanka”, kuris sulaukė šiek tiek mažiau dėmesio, bet nepaliko abejingų.

Palankiausiai vertinamos ispanų režisierių dueto filmo “Aš taip pat” galimybės, nes jis festivaliniame maratone neišnaudojo savo tikrojo potencialo. Kiekvieno festivalio organizatoriams tenka spręsti sudėtingą dilemą dėl tinkamiausio filmo festivaliui atidaryti – tokio, kuris patenkintų daugumos lūkesčius, nes į ceremoniją ateina daug svečių, nepažįstančių nepriklausomo kino skonio. Sprendžiant iš atsiliepimų ir diskusijų, šių metų pasirinkimas visiškai pasiteisino. Bene 90 proc. auditorijos kėlė nykščius į viršų už Dauno sindromą turintį ir stebėtinai intelektualų aktorių Pablo Pinedą bei pasiaukojančiai vaidinusią jo partnerę Lolą Duenas. “Aš taip pat” pamokas per iškilmingą priėmimą minėjo ir citavo netgi Vilniaus miesto meras Vidas Navickas.

Užburianti Japonija

“Kino pavasario” žiūrovų simpatijos po ketverių metų pertraukos vėl nuskriejo į Azijos regiono kino glėbį. 2004 ir 2005 metais Vilniuje triumfavo korėjiečio Kim Ki Duko poetinės dramos “Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris” ir “Tušti namai”. Šiemet festivalio publikai didžiausią įspūdį paliko japonų režisieriaus Yojiro Takitos ironiško humoro natomis grojusi muzikinė psichologinė drama “Išėjusieji”, kuri taip pat nusipelno būti išplatinta Lietuvoje, jeigu tik pavyktų susitarti dėl palankių sąlygų su godžiais Rusijos verslininkais.

Žiūrovai susižavėjo “Oskaro” premija apdovanotu įstabiu kūriniu apie susitaikymą su mirtimi.  Filosofinis ir jautrus filmas aplenkė ilgai lyderiavusią amerikiečių dramą “Meilutė” bei kitus favoritus – Michaelio Haneke’s nespalvotąjį šedevrą “Baltas kaspinas”, Fatiho Akino skanią pramoginę komediją “Virtuvė sielai” ir romantinį detektyvą “Paslaptis jų akyse”.

Šiemet balsavimas demokratiškai buvo organizuojamas ne tik oficialioje interneto svetainėje, bet ir kino salėse. Šis sprendimas pasiteisino ir publikos verdiktui pridėjo objektyvumo. Balsavimo tendencijos internete visiškai sutapo su pareikštomis nuomonėmis po seansų, bet kino teatruose festivalio lankytojai entuziastingai reiškėsi triskart aktyviau.

Lyderiai ir autsaideriai

Produktyviausio filmo laurus be konkurencijos nuskynė šviesesnį žanrą pasirinkusio ir kultūringai papokštavusio F.Akino komedija “Virtuvė sielai”, tris kartus užpildžiusi didžiąją salę. Vos keliomis dešimtimis bilietų atsiliko Juano Jose Campanellos įsiminta ir solidi “Paslaptis jų akyse”, kuriai fantastiškai pagelbėjo netikėta “Oskaro” premija. Lietuvos kritikus užbūręs Kanų festivalio nugalėtojas ir geriausias europietiškas filmas “Baltas kaspinas” buvo aktyviai žiūrimas ir aptarinėjamas, nesibaiminant vėlaus vakaro ir ankstyvo ryto seansų.

Netikėtą pokštą iškrėtė stilingas, originalus ir romantiškas siaubo trileris “Troškulys”, kuris per kruviniausius vargus išsiurbė 220 parduotų bilietų. Vizualųjį kiną kuriantis Pietų Korėjos režisierius Park Chan Wookas ankstesniuose “Kino pavasariuose” mėgavosi dideliu susidomėjimu, bet šiemet patyrė religingų vampyrų nuodėmėmis nesusižavėjusių žiūrovų ignoravimo akciją.

Šiemet pirmą kartą išryškėjo milžiniškas skirtumas tarp didžiausią paklausą turėjusių lyderių ir rečiau pastebimo festivalinio balasto – net septyniolika filmų nespėjo perkopti dviejų šimtų bilietų kartelės.

Įsibėgėjus renginiui iniciatyvą perėmė teigiamais atsiliepimais apsiginklavę atradimai. “Aktualiosios dokumentikos” programoje išsiskyrė daniška provokacija “Raudonoji koplyčia”, kurią Vilniuje pristatė abu pagrindiniai filmo herojai Jakobas ir Simonas, interneto viliones ištraukti asmeninę informaciją atskleidęs filmas “Mūsų viešas gyvenimas” ir lietuviškais akcentais juokinusi “Žvaigždžių liga”, kurios drąsusis autorius Chrisas Atkinsas taip pat kelioms dienoms užsuko į sostinę.

Net dešimt “Kino pavasario” filmų sudomino daugiau nei tūkstantį žiūrovų, o tai labai geras rezultatas. Netikėtai į lankomumo favoritus išsiveržė subtili ispaniška komedija “Moteris be pianino”, kurios režisierius sąmoningai pasirinko lėtą ritmą, kad parodytų nuobodų pagrindinės herojės gyvenimą. Filmas mikliai pririnko gerbėjų į visus keturis suplanuotus seansus, neparodžius nė vienos minutės. Tai patvirtino spėliones, kad reikšmingą įtaką žiūrovų pasirinkimui daro intriguojantis pavadinimas, aprašymas ir reklaminiai kadrai.

Lietuviška sėkmė

Vilniaus kino teatrų vadovus labiausiai nustebino netikėtas lietuviškų filmų populiarumas. “Pasaka” ir “Skalvija” prieš festivalį tradiciškai guodėsi, kad jiems teks sukandus dantis organizuoti jau išrodytų kūrinių seansus. Tačiau prognozės, kad niekas nenorės žiūrėti nacionalinės produkcijos, nepasiteisino. Gyčio Lukšo “Duburys”, Igno Miškinio “Artimos šviesos”, daugelis trumpo metražo filmų buvo rodomi sausakimšose salėse.

Režisierius I.Miškinis sunkiai tramdė šypseną ir atrodė laimingas, kai per egzaminą prieš tarptautinę žiuri komisiją jo palaikyti atėjo gausus būrys žmonių. “Artimos šviesos” nelaimėjo oficialių prizų, bet vis tiek turi pagrindo švęsti pergalę.

Publikos dėmesio užteko plačiajai auditorijai nežinomos menininkės Kristinos Inčiūraitės dokumentiniam filmui “7 nuodėmės”, kuris dar kartą įrodė, kokią įspūdingą ir pribloškiančią vaizdo kokybę įmanoma išspausti per skaitmeninius projektorius kino centro “Forum Cinemas Vingis” didžiausiame ekrane.