Shutterstock

Žvilgsnis. Lenkija lietuviams neretai asocijuojasi su blogais keliais, pigiais maisto bei kitokiais produktais ir bendra istorija.

Atrodytų, nieko įdomaus kaimyninėje šalyje nėra, o lenkų problemos lygiai tokios pat kaip ir mūsų: didžiulis nedarbas ir masinė emigracija į Vakarus. Bet ar išties Lenkija yra dėmesio neverta šalis? O gal mes tebetikime tuo, kas seniai nebėra tiesa?

Pastarąjį sykį per Lenkiją buvau važiavusi daugiau nei prieš dvejus metus. Jau tada nustebino Varšuvoje statomi nauji keliai su įspūdingomis stiklinėmis galerijomis. Šįkart važiuojant į Pietryčių Lenkijoje esantį pramoninį miestą Staliovą Volią lenkų nusiteikimas atsikratyti blogus kelius turinčios šalies įvaizdžio buvo dar akivaizdesnis.

Jau dabar važiuojant Varšuvos link kur ne kur nutiesti atskiri automagistralės ruožai. Žadama, kad iki 2020 m. keturių juostų kelias drieksis nuo pat Lietuvos sienos.

Dar maloniau nustebino Varšuvos aplinkkelis. Iš koto verčiantis 6–10 eismo juostų kelias, dengtas stiklinėmis galerijomis, saugančiomis miestiečius nuo triukšmo, o vairuotojus nuo kritulių, kelionę pro Lenkijos sostinę padėjo sutrumpinti vos iki keliolikos minučių.

Pastebėjau ir tai, kad nemažai lenkų – tiek jaunų, tiek vyresnių, bent jau miestuose, savo aprangos stiliumi vis labiau primena skandinavus, nei rytų europiečius. Tik vairavimo stilius išliko vis dar toks pat pavojingas, nutrūktgalviškas ir įžūlus – apie tai byloja ir begalės dirbtinėmis gėlėmis papuoštų kryželių bei žvakučių pakelėse.

Gyvenamoji lenkų aplinka taip pat nebeatrodo labai niūri – dauguma senų daugiabučių namų modernizuoti, o jų fasadai švyti išdažyti ryškiomis spalvomis.

„Kaip pas jus vykdoma daugiabučių namų modernizacija?“ – jau vėliau pasiteiravau naujojo savo pažįstamo Andrzejaus Calo. Jis – inteligentiškos išvaizdos į šeštąją dešimtį įkopęs lenkas iš Staliovos Volios. Kadaise Andrzejus dirbo Maskvoje, todėl puikiai kalba rusiškai, nors ir su ryškiu lenkišku akcentu.

Jis paaiškino, kad daugiabučiai namai Lenkijoje tvarkomi iš kaupiamųjų lėšų, kurias gyventojai kas mėnesį moka daugiabučio namo administratoriui. Įmoka priklauso nuo gyvenamojo ploto dydžio. Bet kuriuo atveju, pasak Andrzejaus, ji nėra didelė.

Dar vienas dalykas, kurio neįmanoma nepastebėti, ypač važiuojant vis labiau į Lenkijos pietus, yra obelys – mažaūgiai kreivoki medeliai, susodinti tvarkingomis eilėmis, kaip kokie vynmedžiai. Kodėl lenkai obuolius augina it vynuoges?

„Tai ypatingas mūsų ūkininkavimo būdas, – jau vėliau man paaiškino Andrzejus. – Taip susodinti medeliai duoda gerokai didesnį derlių, o ir prižiūrėti juos paprasčiau – tarp medelių važiuoja siauri traktoriukai, kurie juos apgeni ir nupurškia priemonėmis nuo kenkėjų. Jau pirmaisiais augimo metais obelys duoda pusę savo galimo derliaus, o antrais ir paskesniais – visą. Po penkerių metų medeliai pašalinami ir jų vietoje auginami nauji.“

Netikėti šio būdo veiksmingumu nėra pagrindo – Lenkija yra viena didžiausių obuolių eksportuotojų pasaulyje, kaip teigiama, aplenkusi netgi Kiniją. 2012–2013 m. Lenkijos obuolių eksportas siekė 1,2 mln. tonų, o jo vertė sudarė 438 mln. eurų. Daugiausiai lenkiškų obuolių įsigijo Rusija, Baltarusija, Vokietija ir Ukraina.

Tiesa, pernai šis tas pasikeitė. Nors Lenkijoje buvo kaip niekada geras obuolių derlius, didžiausia šių vaisių pirkėja Rusija paskelbė embargą. Kadangi tai įvyko likus maždaug mėnesiui iki derliaus nuėmimo, teko skubiai spręsti nemažą galvosūkį, kur dėti šitiek obuolių.

ES parėmė nuo embargo nukentėjusius ūkininkus, o neparduotus obuolius, kad nepražūtų, prisakyta nemokamai dalyti patiems lenkams. „Dabar kiekvieną savaitę į miestų aikštes atvažiuoja obuolių augintojai ir nemokamai gyventojams dalija dėžes obuolių. Tad obuoliais esame apsirūpinę – galime ir jus pavaišinti“, – netikėta nauda gyventojams džiaugiasi Andrzejus.

Į akis krinta ir tai, kad kaimuose, ypač esančiuose labiau į šalies pietus, stovi gana daug naujos statybos namų su išpuoselėta aplinka. Pasak Andrzejaus, tai už emigrantų pinigus pastatyti namai. Esą daug jaunų emigravusių lenkų gimtojoje šalyje statosi nuosavus namus, tikėdamiesi kada nors čia sugrįžti gyventi.

Deja, kol kas grįžti į tėvynę lenkai neskuba, o emigracija vis dar išlieka viena didžiausių šios šalies problemų. Kaip rodo statistika, nuo 2004 m., kai šalis tapo Europos Sąjungos nare, iki 2011 m. iš Lenkijos emigravo daugiau kaip du milijonai žmonių. Didžiausia emigracijos banga buvo po 2006–2007 m.

Kaip ir Lietuvoje, pagrindinė emigracijos iš Lenkijos priežastis – nedarbas. 2012 m. darbo neturinčių žmonių šioje šalyje buvo net daugiau nei 1991-aisiais ir kone pusė jų nedirbo ilgą laiką.

Nepaisant nedarbo, Lenkijos ekonomika nuolat auga. 2009 m. per krizę ši šalis ne tik išvengė nuosmukio, bet ir pademonstravo teigiamą bendrojo vidaus produkto prieaugį tarp visų ES narių.

Lenkijos pramonė gana išsivysčiusi. Iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo koncentruota į anglių, tekstilės, chemijos, mašinų, geležies ir plieno sektorius. Šiandien išsiplėtė ir į trąšų, naftos cheminių produktų, automobilių įrangos, elektronikos, automobilių gamybą, laivų statybą.

Kaip atrodo vienas pramoninių Lenkijos miestų, sužinojau pasiekusi kelionės tikslą – Pietryčių Lenkijoje, prie Vyslos ir Sanos santakos, esančią Staliovą Volią. Tai vienas jauniausių Lenkijoje miestų, įkurtas prieš Antrąjį pasaulinį karą plieno ir karinės technikos gamyklos „Huta Stalowa Wola“ (HSW SA) darbuotojams apgyvendinti.

Miestas buvo pavadintas taip pat kaip gamykla. Sakoma, jog vardas „Stalowa Wola“ (lietuviškai „Plieninė Valia“) ketvirtajame dešimtmetyje gimė tuomečiam Lenkijos gynybos reikalų ministrui generolui Tadeuszui Kasprzyckiui ištartus žodžius, kad centrinė Lenkijos pramoninė sritis simbolizuoja „plieninę lenkų tautos valią modernizuotis“.

Šiuo metu Staliovoje Volioje gyvena per 64 tūkst. gyventojų – šiek tiek daugiau nei Alytuje. Dauguma jų, tarp kurių ir A.Calas, dirba buvusioje HSW SA gamykloje, dabar žinomoje „Dressta“ vardu. Ši įmonė per daugelį metų pakeitė ne tik savo vardą, savininkus, bet ir išplėtė gamybos sritį.

Septintajame aštuntajame dešimtmetyje HSW SA pradėjo gaminti ne tik karinę techniką, bet ir statybų transporto priemones. Šiuo metu „Dressta“ gamina vikšrinius buldozerius, vamzdžių klotuvus, ratinius krautuvus, juostinių transporterių keistuvus ir ekskavatorius-krautuvus.

2012 m. vasarį savo statybos technikos skyrių „Dressta“ pardavė tarptautinei Kinijos statybų technikos gamybos kompanijai „Guangxi LiuGong Machinery Co.“ (geriau žinomai kaip „LiuGong“). Nepaisant to, kad naujaisiais įmonės šeimininkais tapo kinai, visas „Dressta“ transportas tebegaminamas Lenkijoje. Išlaikytas ir prekės ženklas „Dressta“, tik pati antrine tapusi įmonė oficialiai pervadinta į „LiuGong Dressta Machinery Sp.“

Geltonos spalvos „Dressta“ automobiliai dirba visuose žemynuose. Jie gali dirbti tiek ekstremaliame karštyje, tiek arktiniame šaltyje bei atlikti skirtingus darbus: nuo sąvartynų, miškų tvarkymo, kelių tiesimo iki naftos vamzdžių klojimo ar kasybos.

Įmonė savo transporto priemonėmis prekiauja ir Baltijos šalyse – A.Calas yra „Dressta“ kompanijos Rytų Europos regiono vadovas. Tačiau mūsų šalys šiai įmonei yra labai mažai rinka. Labiausiai „Dressta“ orientuojasi į Afrikos, Brazilijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Olandijos, Lenkijos, Singapūro, Rusijos ir JAV regionus.

„Dressta“ – ne vienintelis stambus darbdavys Staliovoje Volioje. Čia veikia ir dvi iš trijų Vokietijos holdingo UNIWHEELS AG gamyklų. UNIWHEELS yra vienas didžiausių ratlankių tiekėjų Europos mašinų pramonei. Ši įmonė tiekia ratlankius tokiems žymiems automobilių gamintojams, kaip „Audi“, BMW/MINI, „Mercedes“, „Jaguar“/„Land Rover“, PSA ar „Volvo“.

Net apie 83 proc. grupės produktų gaminama Staliovoje Volioje esančiose gamyklose, kuriose dirba per 1800 žmonių.

Be to, Staliovoje Volioje veikia elektrinė ESW, statybinių medžiagų gamintoja „Prefabet Stalowa Wola“ ir didžiausia Lenkijoje plieno konstrukcijų gamintoja bei eksportuotoja „Mostostal“, kuri surenka ir stato daugybę pramonės statinių – nuo chemijos gamyklų iki radijo bokštų.

Staliova Volia yra pramoninis ir gana nuobodžiai atrodantis miestas, kuris žavesiu negalėtų varžytis su tokiais istoriniais Lenkijos miestais, kaip vos už 30 km esantis Sandomieras ar Krokuva. Vis dėlto, priešingai nei dauguma buvusios Sovietų Sąjungos šalių pramoninių miestų, jis nėra mirštantis. Netgi atvirkščiai – Lenkijos rinkos ekonomikos tyrimų instituto Gdanske duomenimis, Staliova Volia yra vienas pačių patraukliausių šalies miestų užsienio investuotojams.

Giedrė Balčiūtė