Šių žmonių pomėgis – organizuoti keliones ne tik sau, bet ir draugams, pažįstamiems bei bendraminčiams. Už ačiū arba už tiek, kad patys galėtų nemokamai keliauti.

Aistringas keliautojas ir bendražygių telkėjas Dalius Pranculis savo gyvenimą mėgsta apibūdinti keliais veiksmažodžiais: „Skubu, lekiu, griūnu, atsikeliu ir vėl lekiu.“ Kaip ir dera geografijos mokytojui, naują kelionių organizatoriaus darbą išbandęs su mokiniais, pamažu ėmė keliauti vis įvairesniais maršrutais, šalia moksleivių grupių atsirado ir suaugusiųjų, pėsčiųjų žygius paįvairindavo išvykos vandens ar dviračių trasomis, o prieš penkerius metus buvo atrasti ir kalnai. Kol kas daugiausiai suaugusiųjų – maždaug devynios dešimtys kartu su juo traukė į naktinį žygį po Aukštadvario regioninį parką, o iš tolimesnių kelionių pamini Krymą, į kurį vyko visas traukinio vagonas – 54 keliautojai.
„Nors tarp mūsų nestinga mėgstančiųjų ir žiemą palapinėse miegoti, ir į rimtus kalnų žygius išeiti, mes nesame sportininkai, tik keliautojai, kuriems patinka kažką nauja pamatyti ir patirti – plaukti, eiti, draugauti, padėti, kartu gaminti, pasikankinti, pašalti, sušlapti“, – vardija per gerą dešimtmetį draugai per draugus principu maždaug šešių šimtų suaugusių keliautojų grupę subūręs D.Pranculis. Tiesa, dalis žygeivių pasyvūs – atgimsta kartą per metus ar dvejus, bet nemažai esama ir tokių, kurie keliauja bent kartą per mėnesį.

Pagal galimybes ir fizinį pajėgumą
Vieni kelionių entuziastai bičiuliams ir pažįstamiems dažniau rengia netolimas savaitgalio keliones arba dienos žygius, kitų specializacija – labiau patyrusiems keliautojams skirtos išvykos, tarkime, į tolimų kraštų kalnus, uolas ar tarpeklius. Į ilgesnius ir rimtesnius žygius paprastai leidžiamasi nedidelėmis grupelėmis, nors tos grupelės gali susidaryti ir kelionei įpusėjus – viskas priklauso nuo aplinkybių ir keliautojų savijautos.
Šiemet Vilniaus keliautojų klubo pirmininkas Algimantas Jucevičius ves žygeivius į Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardu pavadintą viršukalnę Tadžikijos pietvakarių Pamyre – juk šiemet minime šių lakūnų skrydžio 80-metį. „Tie žmonės, kurių iš viso susibūrė apie septyniasdešimt, patys mane susirado. Mes ne kelionių agentūra, savo žygių neskelbiame, tiesiog tie, kurie dalyvauja mūsų klubo veikloje, vieni kitus pažįsta, susiburia ir susižino, kada ir kur keliausim. Į priekaištus, kodėl nesireklamuojame, atsakau taip: kai turėsime daugiau kelionių vadovų, tada ir skelbsimės. Norinčiųjų šimtai, o vadovų labai trūksta“, – sako daugybei sudėtingų žygių vadovavęs A.Jucevičius. Bet tai nereiškia, kad visi septyniasdešimt ir kops į beveik 6 km S.Dariaus ir S.Girėno viršukalnę – dalis keliautojų liks netoliese esančiuose Fanų kalnuose, o keliese bandys šturmuoti šią viršukalnę, bus matyti vietoje pagal keliautojų sveikatą ir savijautą.
D.Pranculio skaičiavimu, maždaug pusė jo organizuojamų išvykų skirtos didelėms, kita pusė – mažoms turistų grupėms. Pramoginio pobūdžio savaitgalio išvykos sulaukia didesnio keliautojų, arba prelegentų, kaip šioje kompanijoje įprasta žygeivius vadinti, dėmesio, o rimtesnėse masiškumas tik trukdytų. „Nepamenu, iš kur atsirado prelegentų pavadinimas, bet jis labai tiko. Prelegentas – tai lektorius, pranešėjas, o mes su keliautojais nuolat bendradarbiaujame, įgyvendiname nemažai jų pasiūlytų idėjų. Tik savo veiklos nelabai reklamuojame, nelabai dairomės, kas aplink vyksta“, – pasakoja Dalius, suburtiems prelegentams siūlantis tiek įvairaus pobūdžio ir sudėtingumo žygių, tiek laiką praleisti su šeima pramogų parke.
Kurie žygiai pačiam artimesni? „Kaip kartais sakome, kuo blogiau – tuo geriau, nes sunkesni žygiai labiau užgrūdina ir būna puikus atskaitos taškas. Malonūs, komfortiški dalykai greičiau užsimiršta“, – sako D.Pranculis. Ten, kur nėra sąlygų, turi prisitaikyti ir priimti tai, ką teikia gamta. Keliautojo įsitikinimu, vienas pagrindinių būdų žmogui kelionėje atsipalaiduoti – susitaikyti su visomis aplinkybėmis, nes nervindamasis tik sau ir kitiems nuotaiką gadinsi, bet vis tiek nieko nepakeisi. „Žinoma, kartais kyla minčių, koks velnias čia mane nešė. Kai lipi į snieguotą kalno viršukalnę per pūgą ir krušą, o po kojomis plyti skardžiai, tokiomis akimirkomis ypač apie žmoną ir vaikus dažniau pagalvoti norisi, – prisipažįsta trijų vaikų tėvas. – Bet po tokių žygių pajunti dvigubą energijos antplūdį.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.