Tinkamai sureguliavus daugiabučių vidaus šildymo sistemas už paslaugas galima mokėti iki trečdalio mažiau

Gali nuskambėti nepopuliariai – norint pradėti taupyti šilumą tam ne visuomet būtina visa daugiabučio renovacija. Tai galima atlikti keliais etapais, ir pirmasis gali būti vidaus šildymo bei karšto vandens sistemų rekonstrukcija, atverianti kelią tolesnei renovacijai. Šią tiesą įrodė bendrovės „Vilniaus energija“ specialistų atlikta sostinės daugiabučių būklės ir energijos naudojimo studija.

Abejonės dėl sertifikatų

Energijos naudojimą pastatuose galima įvertinti keletu būdų: energinio naudingumo sertifikatu, energiniu auditu ir pagal mokėjimų už šildymą sąskaitas.

Pirmas būdas, bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos analitikų grupės vadovo dr. Romano Savicko vertinimu, yra geriau nei nieko. Nors numatytos septynios energinio naudingumo klasės, šitą metodą specialistai linkę vadinti daugiau teoriniu. Faktiškai daugiabutis pastatas gali naudoti visiškai kitokį energijos kiekį, negu numatyta sertifikate.

„Atlikome daug daugiabučių namų vertinimų ir palyginimų. Iš jų matyti, kad realus namo energijos naudojimas priklausomai nuo pastato tipo ir statybos metų gali 30–50 proc. skirtis nuo nurodyto sertifikate. Todėl kyla labai pagrįstas klausimas: ką rodo energinio naudingumo sertifikatas, kokia jo paskirtis? Energinio naudingumo sertifikatai – tai puiki informacinė priemonė plačiajai visuomenei, daugiabučių pastatų gyventojams, bet ne specialistams. Šiuo metu investiciniai įgyvendinamos daugiabučių renovacijos planai grindžiami energinio naudingumo sertifikatų duomenimis. Bet ar galima kelių milijonų litų investicijas vertinti pagal sertifikatus, kurių kaina – vos keli šimtai litų, o realus energijos naudojimas gali skirtis? Šį darbą atliekantys žmonės konkuruodami dar labiau mažina kainas ir iškreipia energinio naudingumo sertifikato esmę“, – tvirtino R. Savickas. Suteikta galimybė perkant ar parduodant nekilnojamąjį turtą sutarti, kad už mažiausią kainą pastatas būtų įvertintas žemiausia, o ne realia klase, irgi įveda sumaišties.

Jo nuomone, investiciniai renovacijos planai turėtų būti grindžiami atliekant energinį pastatų auditą ir neapsiribojant tik projektinės dokumentacijos įvertinimu, o tai daroma išrašant energinio naudingumo sertifikatus. Energinio audito metodika nuolat tobulinama, jį atliekant renkami ir analizuojami duomenys, atliekami matavimai, peržiūrima ir projektinė dokumentacija, suvedamas teorinio ir faktinio pastato energijos naudojimo balansas ir tik tuomet skaičiuojama renovacijos grąža.

Energinis auditas turi būti atliekamas žiemos periodu – tik tuomet galima tiksliai įvertinti pastato šilumos nuostolius, atlikti matavimus. Todėl specialistams labai didelių abejonių kelia vasaros metu atliktas energinis auditas, kai nematuojama vidaus patalpų temperatūra ir kiti parametrai. Vien dėl neišmatuotos vidaus patalpų temperatūros nustatant kokią nors reikšmę gali susidaryti iki 30 proc. energijos naudojimo paklaida. Vis dėlto realybėje tokių atvejų pasitaiko.

Vertinant pastato energijos naudojimą galima remtis ir mokėjimų už šildymą sąskaitomis, tačiau atlikdami išsamius energijos naudojimo vertinimo skaičiavimus specialistai turėtų vadovautis kuo tikslesnėmis metodikomis.

Priežiūrą patiki bet kam

Vakarų Europos valstybėse yra įprasta praktika atlikti nuolatinę energijos naudojimo pastatuose stebėseną (ang. Energy management). Lietuvoje žengiami tik pirmieji su tuo susiję žingsniai, nors R. Savickas tai daro jau daugiau kaip 10 metų. Jis ėmėsi iniciatyvos rinkti duomenis dešimtyje šalies miestų, lyginti energijos naudojimą atskiruose pastatuose, stebėti, kokios priežastys lemia didesnes ar mažesnes išlaidas.

„Daugeliu atvejų labai didelę reikšmę tolygiam šilumos energijos naudojimui turi tinkama vidaus sistemų priežiūra. Jeigu sistemos nebus subalansuotos, vieniems butams bus tiekiamas per didelis šilumos kiekis, ir gyventojai bus priversti praverti langus. O kituose to paties namo butuose termometro stulpelis rodys vos šešiolika laipsnių šilumos“, – pasakojo R. Savickas.

Jo teigimu, sistemų priežiūrai dėmesio neskiriančių pastatų gyventojai nuolat susidurs su panašiomis problemomis. Norėdami taupyti ir šilumos punktų priežiūrą patikėję savamoksliam santechnikui, jie patirs dar daugiau išlaidų.

„Vilniaus energijos“ specialisto duomenimis, yra pastatų, kuriuose už šildymą per sezoną išleista nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų daugiau vien todėl, kad į kai kuriuos butus tiektas per didelis šilumos kiekis. Kitaip tariant, kai kurie butai buvo paprasčiausiai peršildyti.

Aiškiai matyti, kad šilumos punktų priežiūrai sutaupyti pinigai nublanksta palyginti su gyventojų patirtomis išlaidomis už sunaudotą šilumą.
R. Savicko nuomone, gerai, jeigu objektas priskiriamas mažo faktinio energijos naudojimo klasei. Tačiau jeigu jis patenka į daug šilumos naudojančių pastatų klasę, tuomet jau reikia analizuoti, kodėl taip yra.

Visi pastatai skirtingi

Norėdamas įvertinti faktinį energijos naudojimą, R. Savickas pritaikė paties sugalvotą metodiką. Pagal ją daugiabučiai suskirstyti į faktinio energijos naudojimo klases, įvertinami faktiniai vandens pašildymo ir faktiniai cirkuliacijos duomenys. Tokiu būdu skaičiuojamas ne normatyvinis naudojimas, pasitelkiami ne deklaruojami duomenys, bet realus naudojimas.

„Daugiabučiai namai pagal šią metodiką suskirstyti į penkiolika klasių. Energiškai efektyviausieji patenka į pirmą klasę, neefektyviausieji – į penkioliktą. Visi namai suskaidyti į grupes pagal tipus. Reikia atkreipti dėmesį, kad vienodų daugiabučių nėra, jie tik iš pažiūros atrodo tipiniai. Pastatų modifikacijų yra daug, ir jos turi nemažą reikšmę šilumos naudojimui. Dėl to galima tiksliai atsakyti į klausimą, kodėl tai pačiai energinei klasei priskiriamuose daugiabučiuose komforto lygis kardinaliai skiriasi“, – sakė R. Savickas.

Atlikdami analizę „Vilniaus energijos“ specialistai iš viso nustatė daugiau kaip 300 tipinių daugiabučių projektų su įvairiomis modifikacijomis. Vertinant pagal energijos naudojimą penkiolikos klasių skalėje daugiausia daugiabučių priskirtini septintai klasei. Daug energijos eikvojančių pastatų, kaip ir mažai naudojančių, nėra gausu. Nauji ar atnaujinti daugiabučiai pagal energijos naudojimą priskiriami 2–5 klasei.

Nors, anot R. Savicko, maža energijos naudojimo klasė būtų siektina, lyginant antrą klasę su, pavyzdžiui, ketvirta, energijos naudojimas skiriasi dukart. Daugiausia šilumos energijos išeikvojantis naujos statybos daugiabutis yra priskirtas šeštai klasei.

„Nereikia manyti, kad naujos statybos daugiabučiai yra ypač energiškai efektyvūs. Yra visokių. Vieni galbūt nelabai tinkamai suprojektuoti, kiti – pastatyti prasčiau, trečiuose yra daug stiklinių atitvarų, ketvirtuose – daug metalo konstrukcijų, kurios tampa šalčio laidininku. Esame išanalizavę pastatus pagal jų tipus, statybos metus, kitus parametrus. Iš turimų duomenų aišku, kiek pastatas vidutiniškai turi naudoti energijos. Ir jeigu matome, kad namas pagal energijos naudojimą turėtų būti priskiriamas šeštai ar septintai klasei, bet patenka tik į dešimtą ar vienuoliktą, vadinasi, jame neprižiūrima arba netinkamai prižiūrima vidaus šildymo sistema“, – įsitikinęs R. Savickas.

Taupyti leis nedidelės investicijos

Priemonių, padedančių subalansuotai veikti vidaus šildymo sistemai, yra keletas. Visų pirma turi būti tinkamai suderintas šilumos punkto automatikos valdiklis. Šiuolaikinės technologijos leidžia tai daryti belaidžiu nuotoliniu būdu, nedelsiant pakeisti šildymo ar karšto vandens parametrus, stebėti gedimus, atlikti monitoringą ir tokiu būdu taupyti energiją, palyginti su sistema, kurią reikia valdyti rankomis, o šildymą sureguliuoti santechnikas ateina tik po savaitės ar vėliau. Reguliuoti šilumą labai padeda šildymo sistemos subalansavimas, dalikliai, termostatiniai ventiliai, karšto vandens skaitiklių butuose pakeitimas. Vienvamzdę šildymo sistemą galima patobulinti pervirinus vamzdžius prie radiatorių, sumontuoti trieigį ventilį, balansavimo diafragmą ir termostatinį ventilį.

Tokia minimali, tačiau efektyvi sistemos pertvarka viename bute gali užtrukti pusdienį ar visą dieną. Investicijos gali siekti apie 50 litų kvadratiniam metrui. Tad tipinio trijų kambarių 60 kvadratinių metrų ploto buto gyventojams į tokį sistemos pertvarkymą reikėtų investuoti apie 3 tūkst. litų. Į kainą būtų įskaičiuota ir nuotolinė daliklinė sistema, mėnesio gale nuskaitanti šildymo ir karšto vandens duomenis, kad nereikėtų lankyti kiekvieno buto.

„Tokios investicijos leidžia sutaupyti maždaug iki 25–30 proc. šilumos energijos, priklausomai nuo individualių žmogaus poreikių šildytis. Neturint pakankamai pinigų visai pastato renovacijai, toks sprendimas būtų tikrai racionalus, ir tai būtų pirmas žingsnis tolesnės atitvarų rekonstrukcijos link. Šios investicijos nenueitų veltui, nes leistų taupyti net ir nerenovavus pastato. O apšiltinus sienas, stogą, pakeitus langus ir atlikus kitus modernizavimo darbus, bus sutaupoma dar daugiau“, – įsitikinęs R. Savickas. Be to, rekonstruoti atitvaras ir palikti seną sistemą yra neracionalu – vis tiek tai anksčiau ar vėliau reikės padaryti.

Skeptikai gali tvirtinti, kad toks sutaupymas – tik komforto sąskaita. „Vilniaus energijos“ specialistas su tuo sutinka. Bet atkreipia dėmesį, kad nesubalansavus sistemos vieni žmonės tame pačiame name gyvena perkaitinami, o kiti turi taikytis su vos drungnais radiatoriais. Sutvarkius sistemą, ją subalansavus šiluma į visus butus tiekiama tolygiai, mažėja šilumos srautas, vadinasi – ir nuostoliai. Pakeisti karšto vandens skaitikliai taip pat leidžia taupyti energiją, nes sumažėja nesąžiningų gyventojų.

Apskaičiuota, kad asmenys, butuose turintys daliklius, už šildymą per mėnesį sumoka vidutiniškai apie 100 litų mažiau nei tie, kurie gyvena analogiškuose namuose, bet neturi daliklių.

„Supratome, kad gyventojai per mažai turi informacijos apie galimybę taupyti šilumą nepatirdami didelių investicijų. Todėl skatiname pasidomėti konkrečių pastatų sunaudojamos šilumos energijos kiekiu. „Vilniaus energijos“ interneto tinklalapyje galima rasti visą informaciją, kuriai šilumos naudojimo klasei priskiriamas konkretus namas (nurodoma faktinio energijos naudojimo klasė), ar jis nenaudoja daugiau energijos nei analogiški pastatai, kokie galimi mokėjimai už šildymą“, – pasakojo R. Savickas.

Liutauras Rimkūnas

Kompanijos
„TA Hydronics“ technikos direktorius Baltijos šalyse, Baltarusijoje ir Kaliningrade

Vienas nepriklausomas tyrimų institutas atliko tyrimą ir skaičiavimus, kiek šilumos energijos galima sutaupyti šiltinant pastatus ir kiek – tik sutvarkius vidaus šildymo sistemą. Rezultatai buvo bemaž tokie pat: ir vienu, ir kitu atveju galima sutaupyti iki 35 proc. energijos. Tik šiltinant pastatą investicijos yra šimtus kartų didesnės, negu tvarkant šildymo sistemas.

Akivaizdu, vienvamzdė šildymo sistema, kokia įrengta didžiojoje dalyje daugiabučių, yra tarsi uždelsto veikimo bomba. Tam, kad radiatoriai gerai šiltų, šildymo sistemoje reikia labai tiksliai paskirstyti šilumos srautus. Vienvamzdėje sistemoje dalis šilumnešio teka per radiatorius, dalis juos aplenkia. Kad šildymas būtų tolygus, maždaug 35 proc. šilumos turi būti nukreipta per radiatorius, o apie 65 proc. juos apeiti. Bet dabar naudojamose vienvamzdėse sistemose to pasiekti negalima vien dėl menko vamzdžių diametro pasirinkimo. Todėl ir reikalingas sistemos balansavimas. Bet pirmiausia vienvamzdes sistemas reikia keisti dvivamzdėmis. Tinkamai subalansavus dvivamzdę šildymo sistemą energijos galima sutaupyti kur kas daugiau. Išsivysčiusiose šalyse toks sprendimas yra plačiai naudojamas, jis tikrai pasitvirtino. Kompanijos TA mokslininkai maždaug prieš 60 metų pirmieji pasaulyje pasiūlė sprendimą balansuoti šildymo sistemas. Metodika šildymo ir šaldymo sistemoms subalansuoti, kurią pateikė TA, yra įtraukta į Europos Sąjungos (ES) standartus.

Yra priemonių, leidžiančių šildymo sistemas pertvarkyti greitai, netrikdant žmonių gyvenimo ritmo. Lietuvoje kol kas įprasta rinktis pigesnį pertvarkymo būdą, pasiliekant prie vienvamzdės šildymo sistemos. Tačiau taip problema tik atitolinama. Ir jeigu vykdydami ES teisės aktus turėsime iki 2020 metų pasiekti atitinkamą energijos sutaupymo lygį, permainos yra neišvengiamos. Kitaip sulauksime sankcijų.

Audrius Merkys

Bendrovės „Wilo Lietuva“ inžinierius

Jau seniai pripažinta tiesa, kad norint taupyti šilumos energiją reikia pradėti nuo šildymo sistemos renovacijos. Įvairioms šildymos sistemoms siūlomi skirtingi šildymo sistemos balansavimo būdai.

Naudojant efektyviausiai šilumą taupančią balansavimo armatūrą šildymo sistema iš nekintamo debito sistemos tampa kintamo debito sistema.

Tokiu atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, koks naudojamas cirkuliacinis siurblys. Seni, nevaldomų sūkių siurbliai tokioje sistemoje turi kelis pagrindinius trūkumus: jie yra labai neefektyvūs elektros energijos naudojimo požiūriu ir gali sukelti nepageidaujamą hidraulinį triukšmą sistemoje. Hidraulinį triukšmą sistemoje dažniausiai sukelia per dideliu greičiu tekantis vanduo.

O kartais nutinka taip, kad subalansavus sistemą esamas siurblys tampa per galingas, o jeigu nėra galimybės sureguliuoti siurblio sūkius, kai kuriuose sistemos taškuose gali kilti hidraulinis triukšmas, kuris ilgainiui per visą vamzdyną bus perduodamas į gyvenamąsias patalpas.

Kintamo debito sistemoje labai svarbi cirkuliacinio siurblio ypatybė yra automatinis sūkių reguliavimas. Tai leidžia ne tik labai tiksliai parinkti reikiamą siurblio darbo tašką, bet ir ženkliai taupyti elektros sąnaudas. Pavyzdžiui, 100 butų name senas siurblys sunaudoja apie 1700 kWh elektros energijos per metus (maždaug už 850 litų), o elektroninis siurblys „Wilo Yonos MAXO“ sunaudotų tik apie 280 kWh (maždaug už 140 litų).

Vadinasi, per metus galima sutaupyti apie 710 litų. Įvertinus, kad siurblio kaina yra apie 2 tūkst. litų, šis atsipirktų greičiau nei per 3 metus. O atsižvelgiant į tai, kad po šildymo sistemos renovacijos dažnai pakanka mažesnio cirkuliacinio siurblio, elektros energijos sąnaudų mažėjimas gali būti dar didesnis.

Taigi jei jau nusprendėte renovuoti savo šildymo sistemą, nepamirškite ir cirkuliacinio siurblio, nes tai yra dar vienas būdas mažinti pastato energijos sąnaudas.

“Statyba ir architektūra”