Sausio 15 d., ketvirtadienį, minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos dieną, daugeliui labiau rūpėjo šventę vainikavę fejerverkai, o ne šį svarbų mūsų istorijos įvykį supantys prieštaravimai.

Prieš 92-ejus metus, 1923-iaisiais, per karinę operaciją Lietuva iš Prancūzijos perėmė Klaipėdos krašto valdymą ir atgavo strategiškai bei ekonomiškai reikšmingą Klaipėdos uostą. Tradiciškai lietuviškoje istoriografijoje į šį įvykį žiūrėta pro „šapokiškus“ praeities idealizavimo akinius. Taip buvo sukurtas romantiškas tautiškumą skatinantis paveikslas apie vietinių gyventojų sukilimą, siekiant susilieti su Lietuva, kurį vainikavo reguliariosios Lietuvos kariuomenės įžengimas į Klaipėdos kraštą ir 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašyta Klaipėdos konvencija.

Vis dėlto Lietuvoje daugėja istorikų, naujau ir blaiviau žvelgiančių į šį įvykį. Tarkime, prieš keletą metų visuomenėje daug diskusijų sukėlė istoriko prof. habil. dr. Alvydo Nikžentaičio pateikta visai kitokia šio įvykio interpretacija. „Tai nebuvo sukilimas, nes jis organizuotas Kaune, o jį vykdė Lietuvos šauliai. Tai ne kas kita, kaip Klaipėdos krašto prijungimas, o jei vartotume kietesnį žodį – okupacija“, – yra sakęs istorikas.

Taigi prijungimą inicijavo ne patriotiškai nusiteikę Klaipėdos krašto gyventojai, o ministro pirmininko Ernesto Galvanausko Vyriausybė. A.Nikžentaitis tada buvo atkreipęs dėmesį, kad situacija turi daug panašumų su Lenkijos įvykdytu Vilniaus krašto atplėšimu, nors vienu atveju tai vadiname užgrobimu, o kitu – sukilimu.

Kita vertus, sunku paneigti, kad Klaipėdos krašto sukilimo organizavimas buvo bene drąsiausias tarpukario Lietuvos valdžios politinis ir diplomatinis žingsnis, dėl kurio teko susitarti tiek su Vokietija, tiek su Sovietų Sąjunga. Veikiausiai be šito Klaipėdos nebūtume atgavę.