Domėjimasis Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija mūsų šalyje įgauna vis didesnį pagreitį. Nors prūsiškas paveldas mūsų visuomenei vis dar svetimas, pasak Klaipėdos universiteto docentės dr. Nijolės Strakauskaitės, šiandien jau esama nemažai ženklų, rodančių, kad „neparankios istorijos“ sindromas po truputį įveikiamas.

Tai, kad domėjimasis Mažosios Lietuvos praeitimi didėja, patvirtina ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys. Dar prieš 15–10 metų jos istorija domėjosi daugiausia buvę krašto ir Klaipėdos gyventojai (memelenderiai), o pastaruoju metu šio krašto istorija jau domisi ne tik atvykstantys jų anūkai, vaikaičiai, kiti giminės, bet ir šaknų šiame krašte neturėję žmonės. Kaip rodo muziejaus lankytojų tyrimas, Mažosios Lietuvos istorija labai domisi ir iš Rusijos ar Ukrainos atvykę turistai.
Didėjantis susidomėjimas Mažosios Lietuvos praeitimi paskatino muziejininkus Prano Domšaičio galerijoje surengti ilgalaikę restauratoriaus, gintaro meistro, Kalvystės muziejaus įkūrėjo Dionyzo Varkalio surinktos kolekcijos parodą. Keramikos ir metalo dirbinių, plitusių Klaipėdos krašte XIX–XX a. pradžioje, ekspozicija mena Klaipėdos ir viso pamario krašto kasdienį žmonių gyvenimą, atskleidžia vidutinio luomo bei paprastų miestiečių estetinį skonį.
Entuziastų pastangomis vis garsiau skamba ir Kuršių neriją XIX amžiuje garsinusios Nidos dailininkų kolonijos vardas. Tuomet Nida vadinta „prūsiškąja Sachara“, XX a. buvo pakrikštyta ir „tapytojų rojumi“, „stebuklų žeme“. Klestint šiai kolonijai Nidoje lankėsi ne tik daugybė Europos dailininkų, bet ir literatų, tokių kaip Hermannas Sudermannas, Ernstas Wiechertas, Ludvigas Passarge, Thomas Mannas, psichoterapeutas Sigmundas Freudas, Vokietijos princas Joachimas Prinz von Preusen ir kiti.
Klaipėdoje įsikūrusios VšĮ „Nidden“ sukauptą Senosios Nidos dailininkų kolonijos ir pavienių Rytprūsių menininkų kūrinių – tapybos darbų parodą šiandien galima išvysti vienoje iš Smiltynėje esančių, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai priklausančių vilų. Joje eksponuojama daugiau nei šimtas paveikslų, atskleidžiančių šimtmečio senumo Kuršių nerijos ir Klaipėdos krašto dvasią. Visi meno kūriniai 2010–2013 m. įsigyti Europos dailės aukcionuose.
O ilgalaikę draugijos „Nidden“ surinktos Rytų Prūsijos dailės kolekcijos parodą planuojama atidaryti Prano Domšaičio galerijoje.

Neišnaudojamas istorinis potencialas

Deja, pačioje Nidos gyvenvietėje vokiečių dailininkų darbų ekspozicijai vietos nerandama. Gyvenvietės bendruomenės namų salę, kurioje šie darbai buvo eksponuojami, „užėmė“ Savicko paveikslų galerijos ekspozicija. Daugiau tinkamų patalpų vertingiems dailės kūriniams eksponuoti Nidoje ir visoje Neringoje nėra. Ir atrodo, kad dėl ilgų teritorijų planavimo bei plėtojimo procedūrų dar ilgai nebus: planai praėjusių metų rudenį rekonstruoti Nidos kultūros ir turizmo informacijos centrą „Agila“ žlugo dėl gamtosaugininkams ir paveldosaugininkams neįtikusios pastato architektūrinės koncepcijos.
Iki 1945 m. Nidoje veikusios garsios Nidos menininkų kolonijos kūrybinę nuotaiką siekia atkurti rudenį tarptautinius plenerus Kuršių nerijoje organizuojantis tapytojas Saulius Kruopis.
Sėkmingu pavyzdžiu, pratęsiant ir aktualizuojant istorinę tradiciją, galime laikyti Vilniaus dailės akademijos Nidos meno koloniją. Prieš keletą metų rekonstruotame sandėlyje įkurtoje įstaigoje, nepaisant sezoniškumo, šiandien buriasi kūrėjai iš viso pasaulio.
Tarp gamtosaugos, paveldosaugos reikalavimų ir kurorto plėtros vizijų besiblaškanti Neringa pamiršta XIX a. pabaigoje Juodkrantę garsinusias kurortines tradicijas. Šioje gyvenvietėje kurortinio verslo suklestėjimui įtakos turėjo gintaro gavybos bendrovė „Stantien&Becker“, kurios iškastas gintaras buvo eksportuojamas į Aziją, Afriką, Ameriką.
Poilsio pramonė paskatino Juodkrantėje atsirasti viešbučių, susiformuoti vilų kvartalui. Čia atsirado ir tais laikais modernus gydyklų kompleksas su angliarūgštės, purvo vonių bei kitomis procedūromis.
Kaip pabrėžia istorikė N.Strakauskaitė, jos gimtojoje Juodkrantės gyvenvietėje senojo kurorto dvasia išlikusi iki šių dienų. Neblogai išsilaikė senosios vilos, kai kurių pastatų išsaugoti ir senieji pavadinimai – „Vila flora“, viešbutis „Kuršių kiemas“, „Vila Elisabeth“ ir kt.
„Vila Elisabeth” – buvusio Juodkrantės kurorto įkūrėjo Eduardo Stellmacherio šeimos nuosavybė. Dabar ji naujai nudažyta, bet pavadinimą atkovojome, kad paliktų originalų. Pakovoti reikėjo, o tai ir yra pavyzdys vis dar pasitaikančio konfliktinio santykio su praeities paveldu, kuris turi vokiško atspalvio“, – paaiškina juodkrantiškė.