Gedimino Kirkilo Vyriausybė tesirūpino keliais rėmėjais, o Andriaus Kubiliaus Ministrų kabinetas – “chunveibinai”, griaunantys valstybės tarnybą. Taip valstybės valdymo reformas įvertino abiejų šių Vyriausybių Valstybės valdymo sistemos tobulinimo, arba Saulėlydžio, komisijos narys dr. Klaudijus Maniokas. Viešosios vadybos klausimais ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių vyriausybes konsultuojančio VĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai” valdybos pirmininko klausiame, kodėl nebe pirma Vyriausybė deklaruoja didžiulę, brangią ir mažai efektyvią Lietuvos valstybės tarnybą paversianti modernumo etalonu, tačiau to taip ir nesugeba įgyvendinti.

K.M.: Man dėl to gaila ir liūdna, nes valstybės tarnyba – vienas esminių valstybės ramsčių. A.Kubilius vis kartoja – stipri valstybė, tačiau stiprios valstybės tarnybos nelaiko valstybės stiprumo elementu, ir tai nenuoseklu. Visos pažangios šalys ją turi, ir kol taip nebus Lietuvoje, bus labai lengva ta valstybe manipuliuoti. Gal pernelyg radikaliai pasakysiu, bet valdininkija per pastaruosius 20 metų sustiprėjo ir tapo profesionalesnė nei politinė klasė, kuri, deja, liko gana silpna. Taip, valdininkijoje daug piktžaizdžių, daugelį jų seniai reikėjo gydyti. Tačiau nelabai kas domėjosi, kas ten vyksta, todėl biurokratinis aparatas pūtėsi, rūpinosi savo reikalais.

Gerai, kad dabartinė Vyriausybė ėmėsi valstybės valdymo reformos, tik tą buvo galima daryti daug geresniais būdais, o ne visą valdininkiją paskelbiant vos ne valstybės priešais. Kai kurios šios Vyriausybės reformos gal neblogos, kai kurios nelabai, nes destabilizavo valstybės tarnybą ir iš jos išėjo nemažai kvalifikuotų valstybės tarnautojų. Tai gali turėti ir nelabai gerų pasekmių, nes surinkti gerus žmones į valstybės tarnybą nėra taip paprasta.

VEIDAS: Politikai skundžiasi, kad valstybei vadovavo ne piliečių rinkti asmenys, o biurokratai, kurių nemaža dalis sabotavo reformas. Štai Ūkio ministerijoje pereinant prie naujų vadybos principų – orientavimosi į rezultatus, atleista pusšimtis senų darbuotojų.

K.M.: Palyginti su kitomis šalimis, mūsų biurokratai atrodo bejėgiai. Kokie skandalai kilo Graikijoje pabandžius net ne sumažinti, o įšaldyti valdininkų atlyginimų kilimą. Europos Komisijos personalo atlyginimų didėjimo įšaldyti nepavyko net krizės sąlygomis. Taip, skundžiamasi, kad sistema nereaguoja į politinius impulsus, kad viskas dingsta biurokratijos brūzgynuose. Štai Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai pasakojo norintys daug ką pakeisti, tačiau dalis senosios valdininkijos priešinasi, net sabotuoja reformas. Antra vertus, dalies biurokratų nelankstumas yra kaina, kurią mokame už jų profesionalumą.

Galima visus valstybės įstaigų darbuotojus padaryti politinio pasitikėjimo pareigūnais, tada sistema reaguos labai greitai. Tačiau greitai reaguos ir į blogus, ir į gerus signalus. Esu įsitikinęs, jog didelė dalis tų politinių signalų, kurie siunčiami, nėra geri, tad kartais ir gerai, kad valstybės tarnyba inertiška ir iš karto jų nevykdo. Be abejo, valdininkai turi reaguoti į politinius prioritetus ir norus kai ką keisti, tačiau politikams reikia šiek tiek išmanymo, kaip biurokratiją priversti dirbti savo siekiams įgyvendinti.

O Ūkio ministerijoje imtasi įdomaus ir drąsaus eksperimento – duokdie, gal jiems pasiseks pasiekti tikslų. Bet neatrodo, kad ten dirbę žmonės reformuotojams buvo svarbūs. O juk ar kalbėtume apie verslo, ar apie valstybės organizavimą, atsiremiame į ne ką kita, kaip žmones, kurie daugiausia lemia galutinį rezultatą.

VEIDAS: Vis dėlto biurokratija tokia gaji, kad kelių Vyriausybių Saulėlydžio komisijos nesugeba įveikti vienos Tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos. Negi normalu, kad valstybėje maždaug tūkstantis valdžios institucijų, kurios dar ir dubliuoja viena kitos funkcijas?

K.M.: Reikėjo mažinti ir institucijų, ir žmonių jose. Buvo akivaizdaus dubliavimosi, perteklinių funkcijų. Tačiau ką darė Vyriausybės Saulėlydžio komisija? Įvairias prie Vyriausybės buvusias institucijas prijungė prie ministerijų, ir tai buvo didžioji reforma. Iš tiesų kai kuriais atvejais tai reikėjo daryti, bet ne čia buvo pagrindinė problema. Daugelio tų institucijų veikla niekas nesidomėjo nuo pat jų įsteigimo. Kitose šalyse reguliariai kas trejus–penkerius metus peržiūrima tokių institucijų veikla, ir mums tą reikia daryti. Dauguma šių įstaigų turi kontrolės funkciją, jos ir buvo steigiamos prie Vyriausybės, kad joms nebūtų daroma politinė įtaka. Tad, užuot įvedus atskaitomybę už rezultatus, nueita kitu keliu. Kai kurioms tai išėjo į naudą, sakykime, Viešųjų pirkimų tarnybai, kuri priskirta prie Ūkio ministerijos. Tačiau jei ministras norės daryti įtaką, nesvarbu kokią, ne įstaigos funkcionavimui, bet konkretiems sprendimams, nemanau, kad tuo džiaugsimės.

Institucijų priskyrimas prie ministerijų padidino valstybės tarnybos politizavimą. O to jau buvo padaugėję karjeros sekretorius pakeitus politinio pasitikėjimo viceministrais. Politizavimas padidina valdymo lankstumą, tačiau rezultatai būna tik trumpalaikiai, nes visą laiką keičiantis valdžioms keistųsi ir valdininkai, ir net jei jie būtų savo partijų gerai parinkti, vis tiek tai keltų nestabilumą. Todėl jau šimtą metų nuo Maxo Weberio laikų profesionalizavimas tebėra esminis išsivysčiusių šalių valstybės tarnybos principas.

VEIDAS: Vis dėlto net krizės laikotarpiu valstybės valdymo išlaidos 2009 m. praktiškai nesumažėjo, per metus iš buvusių 75,2 tūkst. pareigybių sumažėjo 3,9 tūkst., nors verslas ir darbuotojų, ir jų algų lygiu traukėsi keliskart smarkiau.

K.M.: Valstybės tarnyba nėra verslas. Ji kuriama tam, kad būtų stabilumo garantas, todėl egzistuoja įstatymai, reglamentuojantys, kad žmonės iš valstybės tarnybos nebūtų lengvai atleidinėjami. Visur jie gauna mažesnę nei versle algą, bet mainais turi darbo garantijas. O iš valstybės tarnybos reorganizacijos iš karto nieko nesutaupysi, atvirkščiai – reikia daugiau pinigų, nes būtina mokėti išeitines pašalpas.

Žinoma, valdžioje esantys žmonės norėtų atsikratyti nepatinkančių ar blogai dirbančių tarnautojų, todėl kyla noras naikinti Valstybės tarnybos įstatymą ir pereiti prie darbo sutarčių laikantis Darbo kodekso. Nemanau, kad tai būtų geras variantas. Yra žmonių, kurie neturėtų dirbti valstybės tarnyboje, tačiau jei atidarysime šią Pandoros skrynią, su vandeniu galima išpilti ir kūdikį.

Daugelis išsivysčiusių šalių valstybės tarnyboje taiko rotacijos principą, pavyzdžiui, ne mažiau kaip 10 proc. darbuotojų kasmet turi pakeisti pareigas. Apie tai šnekėjome jau prieš dešimt metų, bet nieko nepadarėme.

VEIDAS: Nors, kaip sakote, valstybės tarnyba nėra verslas, verslininkai ironizuoja, kad būtų seniai bankrutavę, jei jų vadyba būtų tokia nelanksti kaip valstybės institucijų. Kodėl kritikuojate siūlančiuosius Lietuvoje diegti verslo vadybos principus, vadinamąjį naująjį viešąjį valdymą?

K.M.: Taigi čia baisi seniena. Neprotinga šiandien kalbėti 30 metų senumo terminais. Tos vadybos metodikos taikymo valstybės tarnyboje vertinimai nevienareikšmiški, bet daug kur grįžta prie nuostatos, kad valstybės negalima valdyti taip pat kaip verslo. Analogijų tarp verslo ir valstybės vadybos yra – orientacija į rezultatus, į lyderystę, į projektinį valdymą. Tačiau rezultatas valstybės tarnyboje nėra taip aiškiai apibrėžiamas kaip versle, kur atsiremiama į lengvai išmatuojamus finansinius rodiklius. Valstybės tarnyboje vien koncentruotis į rezultatą negalima, nes tai negarantuotų stabilumo. Šiuolaikinės valstybės vadybos iššūkis – rasti balansą tarp proceso ir rezultato.

VEIDAS: Vis dėlto gal valstybė prisiima sau per daug funkcijų, neturėdama nei pakankamai finansinių išteklių, nei gebėjimų kontroliuoti, kad tie ištekliai būtų naudojami efektyviai?

K.M.: Išteklių ir tikslų susiejimas ir yra strateginis planavimas, kurį siekiama įtvirtinti. To elementų yra, tačiau jie iki galo neveikė, nes stigo politinės valios. Akivaizdu, kad biudžeto programų vertinimas turėtų būti sistemiškas ir Vyriausybėje tam turi atsirasti institucija. Saulėlydžio komisijos darbą ir įsivaizduoju kaip Vyriausybės audito komitetą, kuris analizuotų ir Valstybės kontrolės ataskaitas. O funkcijas peržiūrėti galima, tačiau privatizavimas nėra pagrindinė išeitis.

VEIDAS: Per šios valdžios metus ir kelis mėnesius didesnės valstybės valdymo pertvarkos nematyti. Ar tikite, kad kas nors keisis šiemet, kai ši reforma įvardyta tarp keturių prioritetinių darbų?

K.M.: Šios Vyriausybės noras valstybės tarnybą racionalizuoti, įnešti gaivaus vėjo – pagirtinas. Tačiau ką su tuo vėju ji konkrečiai atnešė, neapsiverčia liežuvis vertinti gerai. Daugelį krypčių vertinčiau neigiamai – politizavimą, autonominių institucijų išdraskymą. Daug kas vyksta stichiškai, be aiškaus plano, ko norime pasiekti. Ne visi Saulėlydžio komisijos sprendimai vykdomi, bet nežinau, ar tai visuomet labai blogai. Tačiau Vyriausybėje atsiranda ir supratimo, kad ne viską taip paprasta vienu mostu pakeisti, kad reikia išmanymo.

VEIDAS: Jūs buvote derybų dėl narystės ES vyriausiojo derybininko pavaduotojas, Europos komiteto generalinio direktoriaus pavaduotojas. Ar grįžtumėte į valstybės tarnybą?

K.M.: Tai buvo labai įdomus darbas, nesigailiu, kad jį dirbau. Dabar turiu daug įvairesnių darbų, labiau orientuotų į rezultatą, esu laisvesnis. Buvau gavęs siūlymų grįžti į valstybės tarnybą, tačiau atsisakiau. Bet niekada nesakyk “niekada”.