Jie labai skirtingi: minimalistinis, vienos aktorės beveik tuščioje scenoje plėtojamas “Jaseko” pasakojimas ir karališkai didingas, ryškiomis spalvomis tviskantis “Barbora ir Žygimantas”. Bet autografas tas pats – Jono Vaitkaus. Todėl mėginame skaityti meistro rankos paliktus ženklus.

Vaikas po stalu

Kad jokio vaiko po stalu iš tikrųjų nėra – lengva atspėti. Tačiau aktorė Neringa Bulotaitė Nacionalinio dramos teatro spektaklyje “Jasekas” sėkmingai kuria tokią iliuziją žiūrovo vaizduotėje. Jos vaidinama herojė, bedarbė aktorė, taip nuoširdžiai bara, guodžia ir įkalbinėja kažką, neva besislepiantį už staltiesės kraštų, kad pagaliau nuplėšus staltiesę nuo stalo salėje lieka tvyroti šioks toks nusivylimas. Nors ir supranti, kad laikas iliuzijas kurti ir laikas jas griauti.

Galbūt nuvilia tai, kad mums peršama tik dar viena beprotybės istorija? Aišku, kiekviena beprotybės istorija – unikali, tačiau toks intrigos išrišimo būdas šiais laikais primena dramaturgo pabėgimą avariniais laipteliais iš paties sukurto įvykio vietos. Pernelyg jau paprastas pasitraukimas. Siužetas, vaizduojantis jautrų, kone idilišką motinos ir nematomo vaiko ryšį, žadėjo daugiau.

Greičiausiai per valandą trunkantį vaidinimą tiesiog pamilome vienišą jame veikiančią būtybę, kuri pati širdyje tebėra svajojantis vaikas. Sugebėjimas, nepaisant nieko, svajoti – vienintelis jos ginklas, nes nuo mokesčių inspektorių vizitų ji pati slepiasi po stalu. Tačiau užtenka suskambėti muzikai, ir N.Bulotaitės herojė ištiesia sparnus… Viena vertus, šokių ir vokalo intarpai blaško pagrindinį pasakojimą, antra vertus – leidžia laisviau nusiteikusiam žiūrovui atsipūsti nuo monotoniško bendravimo su užtiestu stalu.

Kada pradingo Jasekas? Ar jis apskritai buvo, jei taip – koks jo likimas? Atsakymai glūdi aktorės suvyniotoje staltiesėje, žiūrovo daliai tenka tik klaustukai. Taip ir palieki salę su taukšinčiais klaustukais galvoje.

Lietuviškieji Romeo ir Džuljeta

“Barbora ir Žygimantas”, priešingai, nepalieka jokių klaustukų. Nebent klausimą, ar siekiant idealizuoti savus herojus išties būtina šaržuoti ir nuvertinti jų priešų stovyklą. Ar taip konstruojama istorija nepraranda vidinio dramatizmo, o Barbora ir Žygimantas nepakeičiami herojiškais profiliais, tinkamais štampuoti ant saldainių popieriukų?

Bona (akt. Kristina Andrejauskaitė) J.Vaitkaus spektaklyje labiau primena prakutusią turgaus lygio miesčionę nei Italijos princesę ir Lenkijos karalienę. Jos lenkuojanti svita – gauja juokingų pataikūnų. Bet ne ką dėkingesnė dalia ištinka ir mūsų didikus Radvilas (akt. Vidas Petkevičius ir Kostas Smoriginas): jie trumpai pasitarnauja dramos įvadui, vėliau prapuola iš žiūrovų akiračio, taip ir neįgiję jokių asmeniškesnių spalvų.

Tokiame fone sužibėti išmintimi, taurumu ir kitomis dorybėmis Barborai Radvilaitei (akt. Severija Janušauskaitė) – visos galimybės. Stiprus jaunos aktorės kuriamas personažas jomis vykusiai pasinaudoja. Šitokia Barbora būtų pajėgusi morališkai sudoroti ir gerokai stipresnius priešininkus nei režisieriaus jai priešpriešinama Bona. Spektaklio intriga dėl to būtų tik išlošusi.

Algirdo Latėno vaidinamas karalius Žygimantas Augustas – blankesnis už Barborą, tačiau įsimylėjėlio Romeo vertos frazės iš jo lūpų skamba šiltai ir jaukiai. Ilgainiui, kai akis pripranta prie ryškios ir stilingos spektaklio vizualinės estetikos, pradedi mąstyti, kokiai auditorijai skirtas šis išradingas grožis. Greičiausiai tiek režisierius J.Vaitkus, tiek ir dramaturgas Jonas Grinius, istorinę dramą “Gulbės giesmė” parašęs 1962-aisiais, taikosi į herojų savosios tautos istorijoje pasiilgusį jaunimą. Ne veltui “Barbora ir Žygimantas” išvydo dienos šviesą būtent Valstybiniame jaunimo teatre.

Ką gi – herojų jauniesiems niekada nebus per daug.