Teks priprasti prie ekstremalių ilgalaikių orų anomalijų, kurios bus tituluojamos lyg per sporto varžybas – “stipriausias”, “galingiausias”, “pagerinęs šimtmečio rekordą”. Tik šie rekordai nieko nedžiugins.

Šalčių ir pūgų nualintus europiečius nepaliauja stebinti Pasaulinės meteorologijos organizacijos pranešimai: 2010–ieji, kartu su 1998 ir 2005 metais, žada patekti į pačių šilčiausių metų visoje planetoje trejetuką nuo 1880 m.
Pernai gruodžio pirmoji pusė planetoje irgi buvo neįprastai šilta, išskyrus Europą ir JAV rytinę pakrantę. Šiuose dviejuose regionuose lapkritį ir gruodžio pradžioje oro temperatūra už daugiametį vidurkį buvo žemesnė 2–4°C. Tačiau tuo pat metu Arktyje temperatūra klimatinę normą daug kur viršijo 3–6°C (vietomis net 8°C), keliais laipsniais šilčiau nei įprasta buvo Sibire, Vidurinėje Azijoje, Šiaurės Vakarų Kinijoje, Šiaurės Afrikoje, Arabijos pusiasalyje.
Net vandenynų paviršiaus temperatūra 2010 m. mušė šilumos rekordus: 1–2°C daugiau daugiamečio vidurkio temperatūra sinchroniškai pakilo abiejų galingiausių Šiaurės pusrutulio šiltųjų srovių (Golfo Atlante ir Kurosijo Ramiajame vandenyne), o aplink Grenlandiją Deviso sąsiauryje ir Bafino jūroje vandenyno temperatūra net 2–3°C laikosi aukštesnė už klimatinę normą. Atlantas, kaip nė vienas kitas vandenynas, 2010 m. išsiskyrė dar ir tropiniais ciklonais: susidarė net 19 tropinių audrų, 12 jų peraugo į uraganą (norma atitinkamai 10 ir 5).
Neabejotina, kad pastarasis 2001–2010 m. dešimtmetis yra šilčiausias nuo pat XIX a. vidurio. Šylant klimatui teks priprasti ir prie ekstremalių ilgalaikių oro anomalijų. Jos bus panašios į tas kaitras, kurios šį dešimtmetį vos ne kasmet kankino įvairius Europos regionus, Australiją ir JAV vakarinę pakrantę. Tai bus pūgos ir šalčiai, panašūs į tuos, kurie siautėjo Europoje pernai sausį ir gruodį, o liūtys ir potvyniai – vasarą ir rudenį. Tai bus vis didesnės Arkties vandenyno platybės, liekančios be daugiamečio ledo dangos, ir daugybė kitų reiškinių, kurie bus tituluojami lyg sporto varžybose “stipriausias”, “galingiausias”, “pagerinęs šimtmečio rekordą” ir pan. Tik šiais rekordais niekas nesididžiuoja. Kai kurie regionai, vos spėję užsigydyti vienos orų anomalijos žaizdas, gauna naują smūgį. Turime pripažinti – klimatas Žemėje darosi ne tik šiltas, bet ir ekstremalus.

Kodėl šaltis ir sniegas antrą žiemą iš eilės niokoja Europą?

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad 2009–2010 m. žiema Europoje per meteorologinių stebėjimų istoriją nebuvo nei pati šalčiausia, nei pati ilgiausia. XX a. buvo ir daug šaltesnių žiemų (pavyzdžiui, 1963, 1979 m.; trys iš eilės 1985–1987 m. žiemos ir kt.). Užpernai pūgos ir šalčiai prasidėjo gruodžio viduryje, pernai – dar anksčiau – jau nuo lapkričio pabaigos. Atpratusius nuo sniego ir šalčių europiečius žiema vėl ne juokais išgąsdino: sutriko automobilių ir traukinių eismas, atšaukti lėktuvų skrydžiai, nutraukti elektros perdavimo oru linijų laidai, dešimtys mirtinai sušalusių arba per žiemos sukeltus incidentus žuvusių žmonių. Gausiai pasnigo ne tik Estijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Škotijoje, sniego iškrito net iki pat subtropikų – Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje.
Ir praėjusi, ir ši žiema prasidėjo pagal panašų atmosferos cirkuliacijos modelį: virš Europos vidurinėje troposferoje susidarė gilus šalto arktinio oro aukštuminis slėnis, o link Grenlandijos ir į Juodosios jūros regioną bei Vakarų Sibirą plūdo šiltas oras iš pietų. Tai ryškūs vadinamosios meridianinės cirkuliacijos požymiai (oro pernaša vyksta iš šiaurės į pietus ir iš pietų į šiaurę). Azorų anticiklonas buvo nusilpęs, pasislinkęs šiauriau, todėl įprasto poveikio Europos orams nedarė. Tokios cirkuliacijos rezultatas – neigiama temperatūros anomalija Šiaurės, Vakarų ir Pietvakarių Europoje, o teigiama – Šiaurės Atlante ir Rytų Europoje.
Likę du žiemos mėnesiai, remiantis JAV aplinkos prognozių centro duomenimis Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, bus skirtingi: 2011 m. sausis turėtų būti šaltokas – vidutinė oro temperatūra Lietuvoje apie 1°C žemesnė už daugiametę (t.y. apie minus 5–7°C), o vasaris numatomas 1 laipsniu šiltesnis (apie minus 2–4°C). Šios prognozės nuolat tobulinamos, tikslinamos ir atnaujinamos, bet pasitvirtina ne visada (70–75 proc. atvejų). Tikslių ilgalaikių sezoninių prognozių pasaulyje dar niekas nesugeba sukurti.
Meridianiniai procesai vis dažniau pasitaiko ir vasarą – europiečiai tai pajunta karščio bangų pavidalu, kurias sukelia įsiveržusios tropinės oro masės. Šviežiausias tokio reiškinio pavyzdys – pernykštės vasaros karščiai, sausros ir miškų gaisrai Vidurio ir Rytų Europoje. Lietuvoje liepos vidutinė oro temperatūra buvo net 20,3–22,2°C (4,1–5,4°C aukštesnė už vidutinę daugiametę). Tai pati karščiausia liepa nuo meteorologinių stebėjimų pradžios. Dienomis temperatūra pakildavo net iki 35–36°C. Karščiai neatslūgo iki rugpjūčio vidurio.

Kas valdo atmosferos cirkuliaciją Europoje?

Į šį klausimą atsakyti galima paprastai – atmosferos cirkuliacija ir ilgalaikės orų anomalijos Europoje priklauso nuo bendrosios vandenynų ir atmosferos cirkuliacijos procesų, jūrų ledų paplitimo, astronominių ir geofizinių veiksnių. Tačiau betarpišką ir stipriausią poveikį orams Europoje daro gretimų rajonų – Šiaurės Atlanto, Arkties ir Azijos – procesai. Šių kaimynų poveikis ne visada “malonus”, bet gana neblogai pažįstamas.
Deja, XX a. visus gamtinius procesus sujaukė žmogaus veiklos įtaka: atmosferoje didėja šiltnamio efektą stiprinančių dujų koncentracija, nyksta ozono sluoksnis (dėl to prie Žemės paviršiaus oro temperatūra kyla, o stratosferoje – krenta), daugėja orų ir klimato anomalijų, sparčiai plinta dykumos, stiprėja šiluminė ir cheminė atmosferos ir vandens telkinių tarša, kyla vandenyno lygis ir didėja rūgštingumas, degraduoja ekosistemos ir t.t. Visa tai švelniai vadinama “klimato atšilimu”, bet tiksliau būtų įvardyti “radikali klimato kaita”.

Kuris Žemės regionas pats jautriausias klimato kaitai?

Klimato kaita Arkties regionui daro didesnį poveikį nei bet kuriai kitai pasaulio daliai. Per pastaruosius 100 metų oro temperatūra žemutinėje  Arkties regiono troposferoje pakilo dvigubai (apie 1,5–2°C) daugiau nei vidutiniškai pasaulyje. Nuo 1980 m. sparčiausiai šiltėja žiemos ir pavasariai (1°C per dešimtmetį).
Daugeliui Arktis gali atrodyti tolimas ir neaktualus geografinis regionas. Tačiau jis kartu su Pietų poliarine sritimi atlieka itin svarbų vaidmenį – reguliuoja ne tik aplinkinių regionų, bet ir visos Žemės klimatą. Poliarinės sritys veikia kaip mūsų planetos aušinimo sistema, mažina staigių klimato pokyčių amplitudę. Jeigu ima mažėti ledų ir sniego dangos, Žemė sugeria daugiau Saulės spinduliuotės, keičiasi viso Žemės rutulio energijos balansas, klimatas dar sparčiau šyla, gali pasikeisti net vandenynų srovių kryptys ir intensyvumas. Arkties vandenynas turi įtakos vandenynų srovėms visame pasaulyje. Ypatingai nuo Arkties regiono temperatūros svyravimų priklauso atmosferos cirkuliacijos pobūdis Šiaurės pusrutulyje.
Matavimai iš dirbtinių Žemės palydovų ir antžeminiai tyrimai rodo, kad Arkties ledo dangoje vyksta drastiški pokyčiai. Ji jaunėja, plonėja, o plotai traukiasi. Vidutiniškai ledo storis dabar tesiekia 1,5–2 m. (1,5 karto plonesnis nei prieš 30 metų), o ledas – vos metų ar dvejų amžiaus. Senesnis, storesnis ir stabilesnis jūrų ledas tirpsta. Vis laisviau vasarą laivai gali plaukioti Arkties šiaurės vakarų ir šiaurės rytų keliais. Visoje Arktyje daugiamečio (senesnio nei dvejų metų) ledo plotai pastaraisiais metais tesiekia 10–12 proc., t.y. per 30 metų sumažėjo tris kartus. Taigi Arkties “daugiamečio ledo danga” liko tik senuose geografijos vadovėliuose.
Nuo palydovinių matavimų pradžios (1979 m.) “žieminiai” ledų plotai sumažėjo 8,1proc., o “vasariniai” – net 35,6 proc. palyginti su 1979–2000 m. vidurkiu. Šie skaičiai viršija net niūriausias prieš 20 metų klimato modeliu apskaičiuotas prognozes

Box Arkties “daugiamečio ledo danga” – tik senuose geografijos vadovėliuose

Nuo palydovinių matavimų pradžios (1979 m.) maksimalūs žiemos ledų plotai (kovo) Arktyje mažėja po 2,6 proc. per dešimtmetį. 2010 m. kovą ledų plotas buvo 15,1 mln. kv. km. Tai 0,65 mln. kv. km mažiau už 1979–2000 m. vidurkį.
Minimalūs vasaros ledų plotai Arktyje mažėja net po 11,5 proc. per dešimtmetį. 2010 m. rugsėjį ledų plotas buvo 4,9 mln. kv. km. Tai 2,14 mln. kv. km mažesnis už 1979–2000 m. vidurkį.

Arktyje sparčiai kylant temperatūrai, mažėja terminis kontrastas tarp atogrąžų ir poliarinių platumų, kuris yra pagrindinis veiksnys, lemiantis vakarų pernašą vidutinių platumų troposferoje. Su vakarų pernaša iš Atlanto drėgnos ir šiltos oro masės prasiskverbia į Europą ir net už Uralo. Mažėjant temperatūros kontrastui tarp atogrąžų ir poliarinių platumų silpnėja vakarų pernaša, o vietoj jos įsigali meridianiniai procesai. Šie, kaip žinoma, lemia oro masių prietaką iš šiaurės arba pietų ir gali sukelti ryškias ilgalaikes orų anomalijas.
Prognostiniai skaičiavimai klimato modeliais parodė, kad toliau šylant klimatui, po 50–70 metų Arktyje liks tik sezoninė ledo danga, t.y. vasarą Arktis bus visiškai laisva nuo ledo dangos. Dėl to dar sparčiau kils temperatūra ne tik Šiaurės poliarinėje srityje, bet ir vidutinėse platumose, toliau stiprės meridianiniai atmosferos cirkuliacijos procesai. Pavyzdžiui, Lietuvoje XXI a. viduryje vidutinė metų temperatūra jau turėtų pasiekti 8–8,5°C, o iki amžiaus pabaigos pakils iki 9–10°C (dabar 6–7°C). Klimatas Lietuvoje darosi panašus į tokį, kuris XX a. pabaigoje buvo būdingas Pietų Lenkijai, Čekijai ir Vokietijai. Nesumažės ir orų anomalijų.
Norėtųsi, kad šios prognozės neišsipildytų. Tai dar įmanoma, jeigu planeta sulauks ne tik klimato ekspertų reakcijos, bet ir politinių ekonominių sprendimų.
box1
Prognozuojama vidutinė metų temperatūra Lietuvoje
2010 m.      6–7 °C
XXI a. viduryje    8–8,5 °C
XXI a. pabaigoje    9–10 °C

Box
Šilčiausių metų Žemėje dešimtukas nuo 1880 m.
Šilčiausi metai Temperatūros nuokrypis nuo XX a. vidurkio (°C)

2005 m.     0,62
1998 m.     0,60
2003 m.     0,58
2002 m.     0,57
2009 m.     0,56
2006 m.     0,56
2007 m.     0,55
2004 m.     0,54
2001 m.     0,52
2008 m.     0,48