Europos galingieji nusprendė, kad jų konformizmas ir susitaikėliškumas veda į aklavietę, todėl pastaraisiais mėnesiais ėmė elgtis vis nuožmiau ir drąsiau. Skirtingų valstybių prezidentai ir ministrai pirmininkai ankstesnes miglotas kalbas iškeitė į griežtus pareiškimus ir ryžtingus veiksmus.
Panagrinėkime Didžiosios Britanijos pavyzdį. Po Jungtinėje Karalystėje kilusių riaušių, per kurias pridaryta nuostolių už milijonus svarų sterlingų, premjeras Davidas Cameronas ėmė veikti itin ryžtingai: ant kojų sukėlė visas valstybines institucijas, teismams nurodė dirbti ir savaitgaliais, policija be ceremonijų ėmė semti visus riaušių organizatorius ir dalyvius. Po ankstesnių riaušių jų dalyviai ir svetimo turto niokotojai gaudavo tik baudas arba lygtines laisvės atėmimo bausmes, dabar bausmės neįprastai griežtos: dveji treji metai laisvės atėmimo, o štai dviem jaunuoliams, Facebooke pasiūliusiems eiti niokoti miesto, teismas skyrė po ketverius metus kalėjimo. Negana to, visi nuteistieji vandalai aprengti specialiomis liemenėmis ir tvarko tai, ką sugriovė, padegė, sulaužė ar sugadino. Tai negirdėtas dalykas šių laikų Europoje.
Nemažiau griežti ir kiti D.Camerono veiksmai ir pareiškimai: savo rinkėjams jis pažadėjo atkakliai kautis Briuselyje, kad ant Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojų pečių negultų jokia našta dėl paskolos Graikijai. Beje, ryžtinga retorika ir nebediplomatiškais veiksmais pasižymi ne jis vienas. Vis tvirčau darbuojasi ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri su prasiskolinusiais graikais ar portugalais kalba be didelio mandagumo ir dažniausiai ultimatumu, dėl to Graikijoje yra pelniusi “monstrės” pravardę. Tačiau kitaip Europoje, regis,  nebeįmanoma, “minkšti” veiksmai ir nuolaidžiavimai nebepasiteisina. Tai suprato ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kuris romų, musulmonų, graikų ir kitus panašius kontroversiškus klausimus sprendžia vis griežčiau ir radikaliau.
Tai supranta ir gretimų valstybių valdžios: štai buvęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras galėjo į korupciją aukščiausiuose sluoksniuose žvelgti pro pirštus, galėjo snūduriuoti savo krėsle ir tikriausiai būtų perrinktas prezidentu, bet jis pasirinko kitą būdą: kreipėsi į tautą, drąsiai rėžė kalbą ir rinkėjų paprašė paleisti Saemą.
Panašiai griežtai veikia ir dabartinė Lenkijos valdžia: ji be didelių diplomatinių viražų, be kompromisų ir iš paskutiniųjų kaunasi, kad Lenkija gautų kuo didesnį finansavimą iš ES 2014–2020 metais.
O kaip visame šiame kontekste atrodo Lietuva ir mūsų aukščiausi pareigūnai? Nykiai. Jie tik virkauja, kad galingosios valstybės mus skriaudžia ir ateityje sumažins ES finansinę paramą Lietuvai, bet visiškai nekovoja, kad toji parama padidėtų. Bijo dabartiniai valdantieji ir viešąjį sektorių mažinti, nors patys puikiai supranta, kad Lietuva tokio išlaikyti negali, bijo mažinti skolinimąsi, bijo įvykdyti radikalias, bet būtinas reformas socialinės apsaugios, sveikatos, teisėtvarkos srityse. Štai Seimo pirmininkė Irena Degutienė net bijo “Veidui” duoti interviu, bijo prisikalbėti.
Bene geriausiai mūsų valdžios neįgalumą parodė skandalas dėl olandų atrakcionų Palangoje. Tiek vietos, tiek centrinė valdžia kelias savaites teisinosi, neva jos nieko negali padaryti ir niekaip negali pažaboti įstatymų pažeidėjų. D.Cameronas, A.Merkel ar N.Sarkozy savo pavyzdžiais parodė, kad daug kas įmanoma. Reikia tik noro ir ryžtingų sprendimų.