Gyvasis Seimo eksponatas, užkietėjęs kairysis, partinės diplomatijos lapinas, vaikščiojanti enciklopedija, karikatūristų modelis Č.Juršėnas palikdamas Seimą pataria kolegoms neužmiršti, ko į jį susirenka.

„Reikia jausti saiką ir laiką. Geriau pačiam savo kojomis pakelta galva išeiti, o ne kojomis į priekį. Jei būčiau ėjęs ir į naują kadenciją, ją juk baigčiau turėdamas 79 metus, – Antrosios Lietuvos Respublikos Seimų mohikanas Česlovas Juršėnas nedvejoja, kad reikia užleisti vietą jaunesniems. Bet priduria: – Nebent žinotum, kad nukrisi parlamento tribūnoje, nes tai būtų simboliška. Esu porą tokių atvejų pasaulio parlamentarizmo istorijoje užfiksavęs”. Č.Juršėnas – ne tik gyva lietuviškojo parlamentarizmo istorija, bet ir Lietuvos rekordų knygos herojus: net skaičiuojant ir Pirmąją Lietuvos Respubliką, niekas nėra ilgiau išdirbęs parlamente. Triskart jam teko būti Seimo Pirmininku, dukart pirmuoju pavaduotoju, keliskart pavaduotoju.
Politikas – nenukrypstamai kairysis, bet 1990 m. jau pirmame rinkimų ture laimėjo prieš Sąjūdžio kandidatą, o su juo į vieną valtį, bent jau televizijos laidoje, sėdo net didysis socialdemokratų politinis oponentas konservatorius Vytautas Landsbergis.

Už pažiūras sudaužyti dveji akiniai
Šioks toks paradoksas: Č.Juršėnas, kaip ir nemaža dalis Kovo 11-osios Akto signatarų, – buvęs kompartijos narys, bet vienintelis asmeniškai atsiprašė už kompartijos sovietiniais metais padarytą žalą Lietuvos žmonėms. Politikas niekad neslėpė savo biografijos faktų, kaip ir neišsižadėjo kairiųjų pažiūrų. Jis visuomet pabrėžia: „Turėjau nuomonę, bet nebuvau disidentas”. Maža to, jis – laisvamanis ir niekada, kaip kad kurie kiti politikai, nedemonstravo „proginio“ religingumo prieš televizijos kameras, nėkart Seimo nario priesaikos neužbaigė “Tepadeda man Dievas”.
Tokių įsitikinimų jis laikęsis nuo jaunumės. Tėvai, Panižiškės kaimo Švenčionių apskrityje valstiečiai, spaudė eiti į bažnyčią. „Bet dar mokykloje mano nusistatymas buvo, kad Žmogus gali, ir jam nereikalingi visi kiti”, – savo laisvamanystę motyvuoja Č.Juršėnas.
Septyniolikos metų, aukso medaliu baigęs Ignalinos vidurinę mokyklą gabus jaunuolis galėjo įstoti bet kur. Jis pasirinko studijuoti Vilniaus universitete žurnalistiką. Penkiolika metų dirbo žurnalistu, ilgiausiai – tarptautiniu apžvalgininku „Tiesoje“, Televizijos ir radijo komitete, paskui buvo Televizijos informacijos redakcijos vyriausiasis redaktorius, yra vadovavęs „Vakarinėms naujienoms“.
Jau būdamas žinomas žurnalistas jis nutarė žurnalistikos studijas pratęsti tuomečio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) aukštojoje partinėje mokykloje. „Ne dėl karjeros galimybių – tiesiog norėjau būti gudresnis už kitus, mokytis. Be abejo, mokslai buvo atitinkami – diegta stagnatoriška dvasia. Bet kai kurie profesoriai pasakojo tokių dalykų, kurių negalėjai išgirsti niekur kitur. Partinė mokykla davė papildomų žinių, leido suvokti, kad kažkas ne taip vyksta aplinkui”, – vertina Č.Juršėnas. Kurse jie skirstėsi į stagnatorius ir revizionistus, o Č.Juršėnas buvo revizionistas nr 1. Stagnatorius kartą per seminarą sako – didysis filosofas Josifas Visarionovičius Stalinas. O profesorius sako: „Kto takoj? Velikij filososof? A čto on takoje vnios v filosofiju?“ („Kas toks? Didis filosofas? O ką jis tokio naujo pasakė filosofijoje?“) Jei tais laikais Vilniaus universitete būtų kas panašiai pasakęs, nežinia, kuo jam tai būtų pasibaigę.
Be to, ten buvo biblioteka, kuri turėjo uždarus fondus. Su bibliotekininkėmis Č.Juršėnas sutardavęs, tad jos leisdavo rankiotis knygas toliau nuo visų akių, skaityti užsienio spaudą, tiesa, kartais žirklių pagalba „apvalytą“ nuo antisovietinių rašinių. Besimokydamas Leningrado partinėje Č.Juršėnas parašė vieną iš savo knygų – „Pasaulio šalys”, kurios pagrindu vėliau parengtas Tarptautininko žinynas“, sulaukęs aukščiausių įvertinimų.
1973 m. grįžęs iš Leningrado žurnalistas gavo kvietimą dirbti Kompartijos centro komitete instruktoriumi. „Į CK tais laikais durnių jau neėmė – ne pokario laikai, ne bet kas galėjo pakliūti. Svarsčiau, ar priimti kvietimą. Mano kaimynas rašytojas Vytautas Petkevičius patarė: „Eik, Česiau, ten reikia padorių žmonių. Tu nenueisi, nueis kitas, gal blogesnis. Ėjau užėmęs moralines pozicijas padėti žmonėms užtikrinti teisybę net tokiomis sąlygomis“, – prisimena Č.Juršėnas. Jis buvo atsakingas už darbą su spauda, radijumi ir televizija. Per tuos metus pasakoja turėjęs dvidešimt įvairių skundų ir devyniolika kartų apgynęs nekaltuosius. Pavyzdžiui, tuomečiam „Komjaunimo tiesos“ redaktoriui Vilhelmui Chadzevičiui jau buvo parengti dokumentai „sniatj s dolžnosti, iskliučitj iz partiji“ („atleisti iš darbo, pašalinti iš partijos“)”, bet pavyko įrodyti, kad jam bandytos prirašyti jo bendrapavardžio dėdės ir kitos išgalvotos nuodėmės. Apie CK darbuotoją teigiamai atsiliepė net Vitas Tomkus savo anuomet populiarioje knygoje „Taranas“. Rinkimų į 1990 m. Aukščiausiąją Tarybą metu tai jam padėję: kai kas piktindavosi, kad kandidatas dirbęs kompartijos CK, Č.Juršėnas paklausdavęs, ar šis skaitė, ką apie jį rašė tuo metu ypač populiarios „Respublikos“ vyriausiasis redaktorius.
Vis dėlto paskui Seime jis nutarė atsiprašyti už savo komunistinę praeitį. Vadinasi, jautėsi kaltas? Č.Juršėnas pripažįsta: “Dirbant kompartijos CK kartais reikėjo ir blogai pasielgti, ir dėl to man buvo nesmagu. Iš dalies – taip, jaučiausi kaltas, nesvarbu, kad kiti kažką bloga darė, kiti kombinavo, pirtelėse sėdėjo, bet vis tiek toje kompanijoje buvau, vadinasi, šešėlis ir ant manęs krenta. O kai kuriuos sprendimus rengiau ir aš. Jaučiausi kaltas, nes toje sistemoje veikdamas nepasielgiau kaip disidentas, toliau ten dirbau”, – sako politikas. 1995-aisiais Seime jis taip atsiprašė: „Daugiau kaip 20 metų aš buvau Lietuvos komunistų partijos narys. Jaučiu moralinę atsakomybę už tuos, kurie partijos vardu darė nusikaltimus tautai ir Lietuvos valstybei. Todėl šiandien noriu atsiprašyti visų tų Lietuvos žmonių, kurie tais sunkiais laikais buvo persekiojami, tremiami, nuskurdinti“.
Tačiau šiam politikui jo praeitį vis tiek primindavo. Dukart aiškinimasis net kainavo “Zeiss” akinius – kartą Vilniuje, o kitą kartą Alytuje. Ten net švarką jam nuplėšė. Išskirtiniu humoro jausmu pasižymintis Č.Juršėnas sugebėjo ir čia “apsiginti” humoru: pasidžiaugė, kad švarkas, skirtingai nei akiniai, – lietuviškas, todėl tvirtas, nesuplyšo, o akinius nuo to laiko pirkdavęs tvirtesnius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.