2015 m. Lietuva planuoja įsivesti eurą. Tai kelia daug baimių, kurių yra patyrusios ir kitos šalys, ieškodamos būdų, kaip sušvelninti perėjimo sukeltas neigiamas pasekmes.

2002 m. dvylikos Europos valstybių gyventojai pirmą kartą buvo supažindinti su eurų banknotais. 2007 m. eurą įsivedė Slovėnija, 2008 m. – Kipras ir Malta, 2009 m. – Slovakija, o 2011 m. – ir viena iš Baltijos šalių, Estija. Kaimyninė Latvija taip pat yra pakviesta prisijungti prie euro zonos ir eurą turėtų įsivesti jau kitąmet, o 2015 m., kaip tikimasi, devynioliktąja bendros valiutos klubo nare taps Lietuva.
Paprastai valiutos pasikeitimą lydi kainų kilimas. Vis dėlto skaičiuojama, kad dėl paties euro jį įsivedusiose šalyse infliacija teišauga maždaug 0,1–0,3 proc., o europiečiai piniginių paplonėjimą neretai pajunta ne tiek dėl prisijungimo prie euro zonos, kiek veikiau dėl verslininkų noro pasinaudoti situacija ir pasipinigauti.

Svarbiausia atlikti namų darbus
Prieš tai, kol nacionalinė valiuta bus pakeista euru, kiekviena šalis turi atlikti daug pasirengiamųjų darbų, atsižvelgdama į Europos centrinio banko pateiktas rekomendacijas dėl euro įvedimo. Tam kuris laikas ruošiasi ir kaimynai latviai.
Atsižvelgdama į vieną labiausiai gyventojams nerimą keliančių problemų – būsimą kainų didėjimą, Latvijos prekybininkų asociacijos taryba dar metų pradžioje patvirtino Sąžiningo euro įsivedimo kodeksą, kuriuo jai priklausantys verslininkai pasižadėjo skrupulingai taikyti visas priemones, reikalingas sėkmingai nuo lato pereiti prie euro, čia taip pat aktyviai vykdoma kampanija, kuria siekiama paskatinti verslininkus sąžiningai elgtis prieš įvedant eurą.
Taigi sąžiningas elgesys – savanoriškas: kaip pripažino Latvijos finansų ministerija bei Vartotojų teisių apsaugos centras, kadangi šalis veikia laisvosios rinkos sąlygomis, iš tikrųjų kainos negali būti reguliuojamos.
Kainų kilimas pirmiausia siejamas su jų apvalinimu, tai yra kieno naudai tai daroma – verslo ar vartotojo. Kadangi jau nuo spalio 1 d. Latvijos parduotuvėse kainos nurodomos abiem valiutomis, galima aiškiai matyti tendencijas: tikriausiai nenustebinsime pranešdami, kad dauguma verslininkų jas apvalina į didesniąją pusę.
Verčiant iš vienos valiutos į kitą, apvalinimas leidžiamas tik tūkstantųjų dalių tikslumu, taigi jei konvertuojant kaina būtų 3,4244 euro, ant etiketės turėtume matyti 3,42. Kitokių interpretacijų būti negali, nors Latvijoje jau kilo diskusijų dėl muziejų, zoologijos sodų ir panašių įstaigų noro bilietų kainas suapvalinti iki vienetų, argumentuojant tuo, kad verčiant senąją kainą į eurus susidaro centų, kuriuos skaičiuoti nepatogu, taip trikdomas darbas.
Beje, Latvijos prekybininkai skaičiuoja, kad perėjimas prie euro (kasos aparatų pritaikymas prie euro, kainų etikečių pritaikymas prie naujų kainų ir panašios išlaidos) jiems gali kainuoti apie 160 mln. latų (apie 786 mln. Lt).
Susitarimai su verslu – populiari praktika prieš įsivedant eurą. Taip buvo ir Estijoje, kur kainų perėjimo laikotarpiu siekiant išvengti piktnaudžiavimo irgi buvo pasirašytas panašus susitarimas. Prie jo daugiau nei pusė tūkstančio prisidėjusių įmonių pasižadėjo nepagrįstai nedidinti kainų ir gerbti kitas su valiutos keitimu susijusias taisykles.
Nors Estijos valdžios atstovai tikina, kad baimė, jog įvedus eurą pakils kainos, buvo gerokai perdėta, tačiau šioje šalyje fiksuojama palyginti didelė infliacija, kuri yra glaudžiai susijusi su pakilusiomis kainomis dėl netinkamo jų apvalinimo. Prieš pat ekonominę krizę prie euro zonos prisijungusio Kipro vyriausybė šios problemos stengėsi išvengti aktyviai skatindama verslo įmones apvalinti kainas į mažesnę pusę, tai yra vartotojų naudai. O Malta poveikį savo ekonomikai stengėsi sušvelninti iš anksto su importuotojais pasirašydama sutartis dėl laikino kainų stabilizavimo.
Kai kurie sektoriai kelia daugiau problemų nei kiti. Kaip parodė eurą įsivedusių valstybių patirtis, daugiausiai rūpesčių dėl kainų kyla viešojo maitinimo įstaigose, automobilių stovėjimo, grožio paslaugas teikiančiose įmonėse. Todėl būtent į juos daugiausiai dėmesio kreipė eurą prieš ketverius metus įsivedusi Slovakija.
Nors pats perėjimo procesas buvo gana sklandus, Slovakijai, prisijungusiai prie ekonominius sunkumus išgyvenančios ES, teko susidurti su dideliu gyventojų nerimu, kad tai sumažins šios šalies ekonomikos konkurencingumą ir padarys ją mažiau patrauklią investuotojams. Ir dabar euro įsivedimo priešininkai ją mini kaip šalies, kuriai tai sukėlė ekonominių problemų, pavyzdį. Čia ne tik pakilo kainos, bet ir smarkiai sumažėjo eksportas bei pramonės produkcijos gamyba. Slovakija dažnai lyginama su kaimynine Čekija, panašia šalimi, kurios ekonominiai rodikliai neturint euro išliko geresni.
Galiausiai svarbu, kad pats nacionalinės valiutos išėmimas iš apyvartos vyktų sklandžiai. Valiutos keitimo praktika panaši kaip ir neseniai eurą įsivedusioje Estijoje, kai centrinis šalies bankas komercinius bankus iš anksto aprūpino euro banknotais, o dar po kurio laiko – ir dalį verslo įmonių, pasirašiusių su juo specialius kontraktus. Be to, gyventojai bankuose ir pašto skyriuose galėjo iš anksto nusipirkti euro monetų rinkinukus. Po euro įvedimo kurį laiką galima atsiskaityti tiek senąja valiuta, tiek eurais.
Nacionalinės valiutos išėmimą iš apyvartos gali pagreitinti tai, kad atsiskaitant bet kuria valiuta grąža iškart suskaičiuojama eurais ir taip greičiau mažėja cirkuliuojančios senosios valiutos. Po euro įvedimo kurį laiką visi bankai senąją valiutą nemokamai keičia į eurus, o nustatytam laikotarpiui pasibaigus tai galima padaryti centriniame banke.