"Veido"archyvas

Tos mažos akytės ir ausytės kaip lokatoriai gaudo kiekvieną pirstelėjimą. Ar susimąstėte, ko judu su vyru mokote savo vaikus?

Laiško forma:

“Beveik kasvakar ruošiame kartu su vyru vakarienę. Niekada ir nesusimąsčiau apie šio reikalo prasmę, mums tiesiog kartu ir lengviau, ir smagiau. Tačiau vienądien mūsų ketverių ir penkerių metų dukros su kaimynų vaikais žaidė namus. Mūsiškės buvo tėvai, o jų draugai – vaikai. Viskas ėjosi šauniai, kol atėjo metas vakarieniauti… “Tėčiai nekepa!” – pareiškė mažasis kaimynas, kai mūsų vyresnėlė išsitraukė žaislinę keptuvę. “Aišku, kad kepa!” – unisonu atsiliepė mūsiškės.  “Vat ir ne!” – tas ginčas dar liepsnojo ilgai ir įdomiai.
Maniau, kad mudviejų su vyru užduotis – padėti dukroms suvokti tokius dalykus, kaip pasirinkimas, pasekmės ir panašiai. Tačiau tą akimirką suvokiau, kad mudviejų santykiai, taip sakant, be jokių pastangų skiepija joms tam tikras vertybes ir tikėjimą tuo, ką jos vėliau laikys teisinga. Ar tai bus gera, ar bloga… Ir reikia stengtis, kad nebūtų antrasis variantas”, – savo laiške svarsto Inga, Urtės ir Smiltės mama.

Yra atlikta daugybė tyrimų, kurie patvirtina, kad auklėdami vaikus tėvai per mažai dėmesio skiria sau, kaip pavyzdžiui ir mažųjų elgesio modeliuotojams. O juk vaikai stebi pavyzdžius dar tuomet, kai nemoka kalbėti. Deja, tėvai susitelkia į verbalinį auklėjimą, primiršdami savo veiksmų svarbą.

Labiausiai matomas (ir labiausiai veikiantis!) bendravimo pavyzdys – tai mamos ir tėčio tarpusavio santykiai. Ir svarbu ne tik darbų pasidalijimas ar lyčių vaidmuo šeimoje. 2009 metais JAV užbaigtas ilgalaikis tyrimas rodo, kad tėvų tarpusavio santykiai turi ne mažiau įtakos vaiko psichinei ir fizinei sveikatai, nei jo paties santykiai su kiekvienu iš tėvų.

Svarbiausi santykiai šeimoje yra tarp sutuoktinių, tad geriausia, ką tėvai gali padaryti dėl vaikų, – tai mylėti vienas kitą. Stengdamiesi vienas kitą vertinti, tėvai duoda vaikams neįkainojamas intymumo, konfliktavimo, šeimos ir karjeros derinimo pamokas.  Specialistai taip pat teigia, kad vieniši tėvai gali dalį šių įgūdžių perduoti vaikams, bendraudami su draugais ar kitais šeimos nariais.

Galime daug ir iškalbingai porinti vaikams apie dalijimąsi jausmais, būtinybę ginčijantis išklausyti kitą pusę, tačiau mažieji gali neišgirsti nė žodžio, nes… jie per daug užsiėmę stebėdami kiekvieną mūsų žingsnį.

Rodykite švelnius jausmus

Dauguma tėvų instinktyviai suvokia, kaip svarbu prie vaikų reikšti kvienas kitam meilę. Mamos ir tėčio santykiai kloja jų pačių būsimo gyvenimo pamatus. Vaikai, užaugę šeimoje, kurioje tokie jausmai buvo slepiami, užaugę patys gali turėti intymaus gyvenimo problemų. Smurtaujančiose šeimose augę vaikai perkelia tokį bendravimo modelį į savo šeimas, o vaikai, augę namuose, kuriuose sklandė švelnumas, atsineš jį į būsimus savo namus. Rodydami gražius ir tinkamus būdus meilei išreikšti, mes nuo mažumės mokome savo vaikus to, kas gerai ir kas ne, – o tai tampa ypač svarbu, kai mūsų nėra šalia. Be to, vienas kitą mylintys tėvai sustiprina suvokimą, kad pasaulis yra saugus, o to girdėti ir matyti vaikams niekad nebūna per daug.

Svarbu rodyti meilę sutuoktiniui ne tik tuomet, kai jis padarė jums ką nors gera. Verčiau jau paėjėkite kelis žingsnius iš kelio, kad paglostytumėte skaitančio vyro petį, ar trumpam nutūpkite jam ant kelių kuo nors pasidžiaugti. Taip vaikai matys, jog žmonės neprivalo būti tobuli, kad būtų mylimi. Žinoma, tėtis nusipelno bučkio už sutaisytą čiaupą, tačiau svarbiausia yra suspausti glėbyje… “už nieką”. Žinoma, tas pats galioja ir bendraujant su vaikais.

Išlikite artimi

Be abejonės, dar pamenate laikus, kai jūsų sutuoktinis buvo visa ko “numeris pirmas”. Kad pabūtumėte kartu, jūs perstumdydavote visus reikalus, dėl sekso aukojote miego valandas ir pasitelkdavote visą išmonę, kad padarytumėte jam mielą staigmeną.

Tuomet gimė vaikai. Kad ir kokie mieli bei stebuklingi jie būtų, tačiau jų nenutrūkstamų poreikių tenkinimas praryja daugybę laiko bei energijos – ir minutė sutuoktiniui tampa prabanga. Tokia daugumos tėvų realybė – iš to nuovargio net noro nebelieka investuoti į santuoką. Dar dalį laiko nurėžia kiekvieno darbas, mėgstama veikla, poreikis “pasėdėti” internete ar pažiūrėti (ne)pakartojamą “Lietuvos talentų” laidą…

Ką daryti? Paskirkite vienas kitam seną gerą pasimatymą. Ir ne šiaip, kaip sakoma, kartais per pilnatį… Mažiausiai kartą per savaitę. Jei trūksta pinigų restoranams ar vaikų auklei, elkitės 2010-ųjų stiliumi: gražiai pavakarieniaukite ir pasižiūrėkite išsinuomotą filmą. Sąlyga – tik vaikams sumigus. Norint išlikti draugais, mylimaisiais ir partneriais reikalingos pastangos. Judviejų santykiai – jūsų šeimos pamatas, o juk jūs norite, kad jie būtų tvirti. Kartais vaikai kaip reikiant užputoja, kai tėvai nesiveda jų kartu. Tačiau niekas kitas nesukuria tokio saugumo jausmo, kaip galimybė augti žinant, jog tėvai myli ir randa vienas kitam laiko.

Suprantama, dėl darbo ir šeimos reikalų daug laiko vienas kitam ištaikyti sudėtinga, tačiau tuomet bent jau rodykite vaikams norą pabūti kartu. Patikėkite, netgi penkios nuvogtos minutės vyrui ar žmonai atlieka didelį darbą…

Dalykitės atsakomybe

Prižiūrėti namų ūkį – tai tas pats, kas vadovauti savo įmonei. Nuolat yra reikalų, kuriems būtinas neatidėliotinas jūsų dėmesys, – nuo maisto gaminimo iki baladojimosi į baleto repeticiją. Netgi jei tėtis yra vienintelis šeimos maitintojas, specialistai vis tiek rekomenduoja pasidalyti atsakomybe už tai, kas vyksta namie. Reikia papildomų argumentų, kurie padėtų įtikinti vyrą dažniau išdžiaustyti skalbinius? JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad tie mokyklinio amžiaus vaikai, kurie kartu su tėvu atlieka namų ruošos darbus, geriau sutaria su draugais! Jie taip pat rečiau už kitus neklauso mokytojų ar panyra į depresiją, užsidaro savy. Tėvo prisidėjimas prie namų ruošos suteikia vaikams bendradarbiavimo pradmenis, skiepija demokratijos šeimoje suvokimą.

Mokėkite pyktis

Įdomu ir tai, kad jūs turite progą pagerinti vaikų gyvenimą net tuomet, kai abu su vyru nesutariate. Pastaruoju metu vieni tokio pobūdžio tyrimai veja kitus – ir visi prieina prie tos pačios išvados: kol judu ginčydamiesi išgirstate ir atsižvelgiate į kito argumentus, nebūtina pyktis už uždarų durų. Tam tikromis aplinkybėmis vaikai iš tokių nesutarimų turi netgi naudos: jei tėvai geba išspręsti tarpusavio problemas, vaikai irgi išmoks prieiti sprendimą pasitelkdami kompromisus. Jei vaikas auga namuose, kuriuose tėvai niekuomet atvirai nereiškė savo skirtingų požiūrių, vėliau jam atrodys, kad jei sutuoktinis jam nepritaria, vadinasi, jų santykiams galas. Arba kad kažkas ne taip  jam pačiam…

Visų pirma nusistatykite pagrindines konfliktavimo taisykles (kad ir kaip neįmanomai tai skambėtų…). Pavyzdžiui, negalima šaukti, įžeidinėti pašaipiais žodžiais, išeiti iš kambario nebaigus pokalbio. Labai svarbu, kad abu tėvai su jomis sutiktų. Stenkitės įvaldyti empatiško klausymosi meną (kad ir kaip prašmatniai tai skambėtų…). Pavyzdžiui, frazė “Tu kažkoks sudirgęs” ir padeda suglostyti pasišiaušusias plunksnas, ir rodo pagarbą. Jei jums pavyks ginčytis garbingai, parodyti vaikams, jog galima tai daryti nesidraskant, pasėsite jų širdyje suvokimą, kad meilė yra besąlygiška.

Vėl laiško forma

“Neseniai paaiškėjo, kad karštiems debatams auditorija netgi praverčia. Kartą su vyru įsivėlėme į bevaisį ginčą, kai man atrodė, kad visiškai teisi esu aš, o vyrui – kad jis. Toje aklavietėje, regis,  nebebuvo jokių prošvaisčių. Tuomet mus pertraukė vyresnioji: “Tėti, jei tu myli mamą, kodėl paprasčiausiai neleidi jai laimėti? Ji tau nusileis kitą kartą”. Tai buvo puiki mintis, taip jai ir pasakėme. Laimei, ne tik vaikai ima pavyzdį iš mūsų, bet ir mes iš jų”. Inga