Praėjusią savaitę teko išgirsti tris blogas naujienas: vienu metu nusprendė emigruoti vienas kolega, vienas giminaitis ir vienas kaimynas. Visi jie turi aukštąjį išsilavinimą, visi dar gana jauni, du iš jų turėjo darbus. Tačiau nė vienas čia nematė geresnių perspektyvų, pavargo laukti krizės pabaigos, o iš atlyginimo ne tik negalėjo nieko susitaupyti, bet ir pragyventi. “Nebėra tikslo laukti, reikia kelti sparnus, kol nevėlu”, – karčiai paaiškino vienas jų.

Norisi pabrėžti, kad čia kalbama apie išsilavinusius, kūrybingus ir darbščius žmones. Taigi emigruoja jau ir tokie, o ne vien bedarbiai ar mažiau išsilavinę tautiečiai. Atrodo, kad šių metų lietuvių emigracijos mastai bus nebe gąsdinantys, o žiaurūs ir tragiški. Juolab kad iš anksčiau emigravusiųjų grįžti į Lietuvą nusprendžia nykstamai mažas nuošimtis. Tuo tarpu dauguma grįžusiųjų paviešėti per Velykas stebisi: “Ir kaip jūs čia išgyvenate?”

Ir iš tiesų, kai pažvelgi į save iš šalies, šis klausimas nebeatrodo toks jau arogantiškas. Jeigu šimtams tūkstančių kraštiečių Lietuva tampa nebemiela, gal iš tiesų pas mus kažkas ne taip? Nusivylusieji vardija tokius argumentus: politika pas mus iškrypusi, atmosfera niūri, kainos didelės, požiūris į žmogų – tikrai ne vakarietiškas, galimybės gyventi oriai menkos, pragyvenimo lygis – vis dar nedidelis. Žinoma, galima aiškinti, kad lietuviai atsiduria pirmajame turtingiausių pasaulio žmonių dvidešimtuke, tačiau jei jie gali atsidurti pirmajame penketuke (tarkime, apsigyvenę Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, JAV ar Vokietijoje), tai jie taip ir elgiasi. O už norą gyventi geriau negalima smerkti.

Smerkti galima tik mūsų valstybės galinguosius, kurie matydami tokias tendencijas nedaro jokių išvadų, nieko nekeičia, o tik pamojuoja išvykstantiesiems: “Gerai, nedarbas bus mažesnis”. Tačiau juk išvykstant išsilavinusiems ir darbingiems žmonėms našta sunkėja likusiems. Jau ir taip socialinė sankloda Lietuvoje viena prasčiausių Europoje, bet juk ji ir toliau blogėja.

Kyla klausimas, kas galėtų emigraciją pristabdyti. Iš esmės vieno veiksmo ar sprendimo nėra. Bet galima pradėti ir nuo smulkesnių dalykų, o jų visuma ir padės sustabdyti emigracijos srautus ar net paskatinti emigrantų grįžimą.

Pavyzdžiui, Valstybės kontrolė nustatė, kad vien tik ministerijos, pirkdamos tyrimus, konsultavimo ir teisines paslaugas, per metus išleidžia per 30 mln. Lt. Pasak valstybės kontrolierės Rasos Budbergytės, institucijos dažnai perka ir tokias paslaugas, kurias pagal pareigybių aprašymus privalo atlikti jų darbuotojai. Taigi štai pavyzdys, kur galima sutaupyti 30 mln. Lt. Su tokiais pinigais jau galima pasistengti, kad kokie du tūkstančiai žmonių iš Lietuvos neemigruotų.

Ir tai tik vienas pavyzdys. O jų yra šimtai, nes vien Valstybės kontrolė atskleidžia dešimtis. Ir jei tobulu valdymu besigirianti Vyriausybė į juos įsiklausytų, rastų šimtus milijonų litų, padarytų mažiau nesąmonių, pagerintų bendrą atmosferą valstybėje ir nuo emigracijos sustabdytų tūkstančius žmonių.