Vyriausybė nuolat tikina, kad praėję metai žemės ūkiui buvo palankūs, rodikliai pagerėjo. Teigiama, kad pokyčius lėmė geresnis derlius ir padidėjusios žemės ūkio produktų supirkimo kainos. Girdint tokias kalbas atrodo, kad jokių problemų žemės ūkyje nėra, tačiau ko tada žemdirbiai nepatenkinti?

Priešingai negu mūsų Vyriausybė, žemdirbiai žiūri keletą metų į priekį ir mato, kaip sparčiai brangsta energetiniai ištekliai, trąšos, atsiranda naujų paslaugų, už kurias reikia mokėti.
O štai konkurencija didėja, dėl įvairių priežasčių gyvulių eksportas į trečiąsias šalis stringa, pieno kainos krinta, šalies žemės ūkio produkcijos perdirbimo monopolis ir toliau diktuoja savo sąlygas. Pieno gamintojai nežino, kas jų laukia po pieno kvotų panaikinimo 2015 m., mėsinių galvijų augintojai apimti nevilties dėl drastiško išmokų už galvijus mažinimo, krizė kiaulininkystės sektoriuje.
Nyksta ištisos tradicinės žemės ūkio produktų gamybos šakos, neliko linų auginimo ir perdirbimo, ribotai auginama cukrinių runkelių, net ir paukštininkystės srityje pasirodo vis aštresnių krizės požymių, „auksiniai“ tampa kiaušiniai.
Žemdirbiai reikalauja savo teisių į sąžiningas konkurencijos sąlygas, laisvę ūkininkauti ir iš to užsidirbti sau bei savo šeimoms.
Ar jie reikalauja neįgyvendinamų išskirtinių sąlygų? Esminis klausimas ateityje – tiesioginių išmokų suvienodinimas su kitomis ES šalimis. Suprantama, vyksta derybos, kurios tęsis galbūt iki kitų metų vidurio. Žemdirbiai puikiai supranta, kad naujuoju finansiniu etapu nenustačius tokių išmokų, kokias gauna ES senbuvės šalys, konkurencinėje kovoje daugelis neatsilaikys.
Lygių arba maksimaliai priartintų prie ES vidurkio tiesioginių išmokų klausimas yra Lietuvos ūkininkų tolesnio verslo garantas. Štai kodėl jiems labai rūpi aukščiausių šalies pareigūnų pozicija vykstančiose derybose. Žemdirbiai reikalauja, kad prezidentė, Seimas ir Vyriausybė aiškiai išsakytų savo prioritetus derybose su ES institucijomis.
Kita opi problema – nestabili žemės ūkio politika. Nors Lietuva dalyvauja bendroje ES politikoje, kainų politikos nestabilumas čia labai ryškus. Šiek tiek padidėjusios pieno supirkimo kainos pas mus krinta labiausiai, palyginti su kitomis šalimis. Nepaisant to, dar mažinamos išmokos už kvotinį pieną. Galvijų supirkimo kainos yra apie 20 proc., o telyčių – net 30 proc. mažesnės negu ES vidutinė kaina.
Turime didžiulį turtą – net 2,9 mln. ha melioruotos žemės. Tačiau jau 61 proc. melioracijos statinių yra nusidėvėję. Šiai sistemai atkurti reikėtų 2,8 mlrd. litų, tačiau melioracijos statinių rekonstrukcijai, remontui ir priežiūrai iš šalies biudžeto pastaraisiais metais skiriama tik po 28 mln. litų, tai sudaro 20–26 proc. jų poreikio.
Kiti siūlymai, pvz., mažinti PVM tarifą maisto produktams, per visą Vyriausybės kadenciją nesulaukė jokio dėmesio. Labiausiai nepatenkinti sodininkai ir daržininkai, kai dėl mažo PVM tarifo kaimyninėje Lenkijoje pigios daržovės ir vaisiai plūsta į šalį. Būtina įsiklausyti į žemdirbių savivaldos organizacijų siūlymus, nes nuo jų įgyvendinimo priklauso šalies žemės ūkio ateitis.