Nesupranta paprasto dalyko – kas suderinama ir kas nesuderinama su demokratinės visuomenės principais. Prokuroras Justinas Laucius žurnalistams viešai išdrožė, kad abejojantiems, jog prokurorai, tirdami E.Kusaitės bylą, paiso žmogaus teisių, reikėtų pritaikyti teisinę atsakomybę. Nors naujasis generalinis prokuroras Darius Valys į sostinę atvyko iš provincijos, bet demokratinės visuomenės principus suvokia geriau – pažada siekti, kad nusikalstamų veikų tyrimas būtų maksimaliai skaidrus, prokuratūros pozicija – aiški ir pagrįsta, o informacija apie rezonansinių bylų tyrimo eigą ir rezultatus visuomenę pasiektų anksčiau nei nepagrįstos versijos (BNS interviu). Matyt, todėl prokuroras J.Laucius nušalintas nuo šios bylos tyrimo.

Prokuroras J.Laucius neseniai šventė pergalę Vilniaus apygardos teisme prieš bulvarinę žiniasklaidą. Teismas pripažino, kad prokurorą apšmeižė ir įžeidė BTV bulvarinės laidos “Uogos. Žinios ir Orai” redaktorius Linas Lalas. Pagirtina prokuroro pozicija principingai ginti savo ir visos prokuratūros garbę (nors demokratiniame pasaulyje vengiama žurnalistus bausti baudžiamąja atsakomybe, garbė ir orumas ginamas civilinėse bylose ir siekiama šmeižikiškos informacijos paneigimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo). Bet ar ši garbinga pergalė prieš žurnalistų vardo nevertus asmenis nesuklaidino prokuroro vertinant visą viešųjų diskusijų erdvės prasmę demokratijai?

Parlamentui paskendus partinėse rietenose, Vyriausybei kovojant su sunkmečiu ir ieškant būdų, kaip pateisinti savo “vienintelius teisingus” žingsnius, o Prezidentei problemų sprendimą matant tik kadrų politikoje, viešoji diskusija tampa vienintele efektyvia teisėsaugos kontrolės instancija.

Nesugebėdami ar nenorėdami paaiškinti savo sprendimų, prokurorai patenka į pavojingą padėtį. Reikia ar nereikia teisėsaugininkai yra  įpratę riboti informaciją arba ja manipuliuoti (Seimo R.Šukio vadovaujamos komisijos išvada, 2007). Kadangi viešoji diskusija plati ir agresyvi, prokurorai į ją nereaguodami arba reaguodami taip, kaip prokuroras J.Laucius, pralaimi viešą diskursą ir tai klimpsta į dar didesnę nepasitikėjimo duobę.

Žinoma, ne kiekvienas viešosiose diskusijose prieitas konsensusas gali tapti teisingumu visuomenės akyse. Bet jei prokurorai neranda galimybių į jį laiku ir tinkamai įsiterpti, visuomenės suvoktas teisingumas nueina savo keliu. Ne visada teisingu. Dar blogiau, jei prokurorai ar teisėjai slepiasi už teisės (kodeksų ir įstatymų), bet ne teisingumo. Kad tai gali būti skirtingos sąvokos, įrašyta expresis verbis Vokietijos konstitucijoje.

Kodėl visgi prokurorai nesuvokia, kas yra suderinama ir kas nesuderinama su demokratinės visuomenės principais. Iš sovietmečio diktatūros Lietuvos visuomenė paveldėjo ir senas teisines  mokyklas (pirmiausia Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, Baudžiamosios teisės katedrą,  paruošusią daugumą dabartinių jėgos struktūrų vadovų), neišsivadavo iš teisinio pozityvizmo liūno, kuriame už įstatymų džiunglių nėra matomos žmogaus teisės ir nėra suvokiama demokratija kaip pliuralistinė visuomenė. Lietuvos teisėsauga dar netapo laisvos šalies teisėsauga, kuri savo sprendimus visuomenei privalo pagrįsti jai suvokiamomis vertybėmis, o ne abstrakčiomis kodeksų normomis. Iš čia kyla ir didžiausia pasitikėjimo problema. Visuomenė ir neprivalo pasitikėti tuo, ko nesupranta. Sovietmečiu suformuotas stiprus imunitetas visokioms žalingoms ir naudingoms ideologijoms. Teisėsaugininkai tik tada galės naudotis garbingo prokuroro ir teisėjo šlove, kai savo sprendimus pajėgs visuomenei argumentuoti ir pagrįsti bei atsakyti į viešumoje užsimezgusias tiek rimtas, tiek nerimtas diskusijas. Skelbdami savo sprendimus Respublikos ir jos piliečių vardu prokurorai ir teisėjai privalo galvoti apie kaip tuos sprendimus suvokia visuomenė.

Pabandykite prokuratūrų interneto svetainėse surasti visą prokuroro kaltinimąjį aktą, ar teisėjo sprendimą teismo posėdžio diena. Nepavyks, nors kompiuterių tinklams jau išleidžiama šimtai milijonų litų. Ši informacija arba nelaikoma vieša, arba patenka į viešąją erdvę tuomet, kai visuomenė ja aktyviai nebesidomi. Tokia tvarka vėlgi argumentuojama tais pačiais neteisingais įstatymų interpretavimais. Iš esmės teismo procesas yra viešas ir tai konstitucinė norma. Tai, kas nuskamba teismo salėje, už salės ribų Lietuvoje tampa riboto naudojimo informacija. Toks slaptumas ir įaudrina viešojo diskurso dalyvius, neturinčiu galimybės remtis pirminiais dokumentais ir juose išdėstytais argumentais, todėl besikliaujančiu tuo, kas papuola į viešąją erdvę kaip antrinių šaltinių informacija, kuri dažnai būna šališka, netiksli ar nevisa. Tokia informacija ir remiasi viešas diskursas. Tad tokia ir jo kokybė.

Tiek teisėjas, tiek prokuroras turi vengti savivalės. Jų sprendimai turi remtis racionaliu argumentavimu. Jei norėsime susitarti dėl demokratinės visuomenės principų, teks pripažinti, kad visi viešojo diskurso dalyviai gali ir privalo suvokti prokurorų argumentus, o jų turinio atskleidimu turi pasirūpinti patys prokurorai. Naujasis generalinis prokuroras žada tai daryti. Norisi jam palinkėti sėkmės.