Nors ir sunku patikėti, tačiau kūrybos pramonė Lietuvoje pagal sukuriamą pridėtinę vertę ir produktyvumą lenkia kitas ūkio šakas: atliktų tyrimų duomenimis, įvairių sričių kūrėjai, sudarantys apie 4,92 proc. visų dirbančiųjų, sukuria apie 5,4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Tačiau ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: nepaisant sukurtų ir kuriamų studijų, strategijų, koncepcijų ir kitokių palaikymą garantuojančių dokumentų gausos ir net politikų pripažinimo, kūrėjų duona Lietuvoje ne visuomet kepama iš geriausių miltų.

Pasaulio ateitis priklauso kūrybos ekonomikai

Kūrybinių industrijų, ar kūrybos ekonomikos, sąvoka yra labai plati. Be to, skirtingose valstybėse skirtingai vertinama ir skaičiuojama kūrėjų ar autorių teisėmis ginamų produktų autorių sukuriama ekonominė vertė, indėlis į BVP.
2010–2011 m. duomenimis, bene geriausiai šioje srityje atrodė JAV (kūrybinių industrijų indėlis sudarė apie 11 proc. BVP), Australija (apie 10,2 proc.), Pietų Korėja (apie 9 proc.). Tačiau siekdami aiškiau suvokti visos sistemos veikimo mechanizmą, šįkart pasiremkime Jungtinės Karalystės pavyzdžiu.
1998 m. Didžiojoje Britanijoje iškėlus tikslą identifikuoti ir sukurti tinkamas sąlygas kūrybos ekonomikos plėtotei, buvo sudarytas specialus kūrybinių kompanijų veikimo žemėlapis (“Creative Industries Mapping Document”). Jo paskirtis – apibrėžti rinkinį kūrybinių disciplinų, kurios plėtojamos konkrečioje teritorijoje – regione ar mieste. Specialiai įsteigtos agentūros „Creative England“ vadovas Johnas Newbiginas teigė: „Mes tada sau iškėlėme klausimą: kokios veiklos rūšys, paremtos profesiniais įgūdžiais, kūrybiniu potencialu ir meniniu talentu, galėtų tapti ekonominės naudos šaltiniu?“
Taip 1998 m. buvo išskirtos tokios Didžiosios Britanijos kūrybinės industrijos: reklama, architektūra, menas ir antikvariatas, dailieji amatai, dizainas, mada, kino ir vaizdo pramonė, pramoginės interaktyvios programos, muzika, atliekamasis menas, leidyba, programinės ir kompiuterinės paslaugos. Pasak J.Newbigino, naujoji ekonomikos koncepcija veikia labai paprastai: „Ko mums šiandien reikia verslui daryti? Šuns, kuris pažadintų rytais, kėdės, ant kurios sėdi, ir nešiojamojo kompiuterio, kad turėtum galimybę bendrauti su pasauliu.“.
Po dešimties metų britai pasididžiuodami konstatavo (Britų tarybos duomenys): 2008 m. kūrybinėse industrijoje buvo užsiėmę gerokai per milijoną žmonių, šis ekonomikos sektorius eksportavo prekių ir paslaugų, vertų 16,6 mlrd. svarų, sektoriaus pelno apimtys sudarė 6,2 proc. BVP. Jau šiais metais agentūra „Creative England“ pranešė, kad, remiantis Nacionalinio statistikos biuro duomenimis, Jungtinės Karalystės kūrybinės industrijos per metus šalies ekonomikai sukuria 71,4 mlrd. svarų pridėtinės vertės. Šis ūkio sektorius, įskaitant filmus, televizijas ir muziką, generuoja 8 mln. svarų per valandą. Praėjusiais metais šioje srityje buvo 1,68 mln. darbo vietų – 5,6 proc. visų darbo vietų Jungtinėje Karalystėje.
2009 m. Nyderlanduose buvo įkurta Kūrybinių industrijų federacija, kuri suvienijo 6 tūkst. individualių narių ir 2,5 tūkst. kūrybinių įmonių, kartu sukuriančių 11 mlrd. eurų nacionalinio produkto. Federacijos nariai – architektai, interjero dizaineriai, mados, žaidimų, reklamos kūrėjai, fotografai ir interneto paslaugų teikėjai.

O kas naujo Lietuvoje?

Prieš ketverius metus Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Atvirojo kodo instituto parengtoje galimybių studijoje „Vilniaus kūrybinių industrijų žemėlapis“ remtasi Statistikos departamento duomenimis: 2007 m. Lietuvoje šiame sektoriuje veikė 6149 įmonės, kuriose dirbo 61 297 darbuotojai. Po dvejų metų įmonių skaičius susitraukė – jų teliko 3127. Naująja kūrybinių industrijų veikla užsiimančios įmonės 2009 m. gavo 3,797 mlrd. Lt pajamų, jose dirbo daugiau nei 28 tūkst. darbuotojų.
Tiesa, 2012 m. Kultūros ministerijoje pristatytame Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos užsakymu atliktame tyrime buvo teigiama, kad Lietuvos kūrybinės industrijos kasmet generuoja daugiau nei 5 mlrd. Lt. Tyrimo duomenimis, kūrybinės industrijos sukuria 5,4 proc. Lietuvos ekonomikos pridėtinės vertės, šioje srityje dirba 4,92 proc. visų dirbančiųjų.
Ir nors kai kurie ekspertai tikina, kad mažesnis užimtumas kūrybinių industrijų srityje reiškia didesnį produktyvumą, ne viskas yra taip, kaip galėtų atrodyti. Užupio kūrybinio klasterio vadovo Vytauto Ratkevičiaus teigimu, bet koks teorinis valstybės kūrėjų palaikymas pirmiausia atsiremia į mokesčių politiką.
„Jeigu kūrybos pramonės objektas yra individualaus talento sukurtas produktas, kurį galima apginti autoriaus teisėmis, neišvengiamai turime kelti klausimą, kiek palanki tam yra lietuviška mokesčių sistema. Nes nuo to viskas ir prasideda. Pirma, verslo liudijimo ar kitokio žemiausio lygio verslumo apibrėžimuose nėra nieko, kas būtų susiję su kūrybos pramone. Su verslo liudijimu Lietuvoje gali nuomoti būstą, daryti manikiūrą, kirpti, kloti plyteles, bet negali programuoti ar kurti interneto puslapio dizaino, jo turinio. Filmuoti gali tik renginiuose. Negali net būti nepriklausomas žurnalistas“, – dėsto V.Ratkevičius.
Pasak jo, visi tik ir kalba apie startuolius, tarptautinę jų sėkmę, tačiau valstybė ir jiems negali pasiūlyti jokių palengvintų verslo vykdymo variantų, maksimaliai supaprastintos buhalterijos, nes atsakymas vienas – kurkite mažąją bendriją.
„Mokesčių aplinka iškreipia kūrybos pramonės indėlį į ekonomiką skaičiais. Pasiteirauji Statistikos departamente ir įsitikini: kūrėjai nedeklaruoja savo veiklos“, – konstatuoja V.Ratkevičius. Ir čia verta prisiminti J.Newbigino mintį, ko reikia šių laikų kūrėjui: šuns, kuris pažadintų ryte, kėdės ir kompiuterio. Ir kas sakė, kad tas šuo, norintis rytais pasivaikščioti, ir ta kėdė yra Lietuvoje?..
Kultūros analitikas Vaidas Jauniškis siūlo nepaskęsti optimistiniuose skaičiavimuose ir atkreipia dėmesį, kad kūrybinės ekonomikos sąvoka vis dėlto yra gana plati ir itin sunku apskaičiuoti jos kuriamą pridėtinę vertę.
„Sakykime, kažkas apskaičiavo, kiek ekonominės naudos Paryžiui duoda Eiffelio bokštas, kaip kūrybinės industrijos objektas. Ir į tą skaičių buvo įtrauktos ne tik tiesioginės pajamos už parduotus bilietus. Toji sukuriama ekonominė nauda, pasak skaičiuotojų, apima ir lėktuvų bilietus, kuriuos skrisdami į Paryžių nusiperka turistai. Klausimas: jeigu nebūtų šito objekto, ar tas turistas neskristų į Paryžių? Kitas klausimas: jei vakare einu į teatrą, tai prie jo sukuriamos vertės reikia priskaičiuoti rytinį važiavimą autobusu ar ne? Vienos šalys, skaičiuojančios kūrybinių industrijų ekonominę naudą, tokius dalykus įtraukia, kitos – ne. Todėl neretai skelbiamos didžiulės sumos tėra spekuliacijos, o ypač tai aktualu pas mus Lietuvoje“, – tvirtina V.Jauniškis.