Šiemet švenčiant atkurtos nepriklausomybės metines tenka svarstyti ir lyginti mūsų 22 metus kurtos valstybės ir tarpukariu 22 metus egzistavusios I Respublikos pasiekimus. Tai „Veidas“ ir darė praėjusiame numeryje, bandydamas lyginti sunkiai sulyginamus dalykus – I ir II Respublikos pasiekimus užsienio politikos, ekonomikos, mokslo, kultūros ir kitose srityse. Bet toks lyginimas mums patiems yra reikšmingas ir svarbus. Šiandienos Lietuvos elitas turi kritiškai įsivertinti savo sugebėjimus kurti valstybę ir vesti ją į ateitį teisingu keliu.

Tiek tarpukariu, tiek dabar valstybės vystymasis buvo dinamiškas. Ir tuomet per 22 metus lietuviai sukūrė valstybę iš valstybingumo, tautiškumo ir pilietiškumo pelenų. Toks pat darbas tenka ir II Lietuvos Respublikos žmonėms. I Respublikos laikotarpį dėl Antano Smetonos diktatūros vargiai galime laikyti demokratišku. Ir apskritai sunku šį laikotarpį vadinti Respublika. II Respublikos demokratijos kokybė yra nepalyginti aukštesnė, bet, kaip rodo šiandieninės Lietuvos gyventojų sociologinės apklausos, ir šiandien demokratijos kokybe nesame patenkinti. Tačiau iš pelenų kurdami savo valstybę ir lygindami ją su šimtus metų kurtomis Vakarų demokratijomis esame sau per daug reiklūs ir dažnai visiškai nepelnytai save sumenkiname. Iš nuolatinio savęs menkinimo dažnai kyla nepilnavertiškumo jausmas, užkertantis kelią ambicingiems planams ir entuziastingiems darbams.

Lietuviai niekada nebuvo tokie turtingi kaip šiandien, niekada neturėjo tiek automobilių, televizorių ar skalbimo mašinų, niekada taip anksti neįsigydavo nuosavo būsto, niekada nebuvo tokie laisvi reikšti savo nuomonę, keliauti, apsispręsti dėl gyvenamosios vietos. Bet visuomenės laimės indekso tyrėjai tvirtina, kad mes nesame linkę įvertinti asmeninių savo pasiekimų. Esame laimingesni tik tuomet, jei matome, kad kam nors sekasi blogiau arba mums sekasi daug geriau. Lygindami save su šimtmečius savo valstybes kūrusiais vakariečiais atrodome prastai, su savo likimo broliais Sovietų Sąjungoje lygintis jau nebenorime (o tai tikrai būtų teisingiau).

Šis laikmetis lietuviams yra unikali galimybė savarankiškai kurti ir stiprinti savo valstybę.

Ar Lietuva subrendo savo intereso suvokimui ir didelių valstybę tvirtinančių projektų įgyvendinimui, parodys atominės elektrinės projektas, elektros jungtys į Švediją ir Lenkiją. Tik šie projektai parodys, ar tiek I Lietuvos Respublikos, tiek II Respublikos bandymas išsiveržti iš carinės Rusijos ir sovietų imperijos jau negrįžtamas ir mūsų likimas yra Vakarai. Toks projektas sunkiai realizuojamas ir didelėje bei turtingoje valstybėje. Jei mes šiuos projektus sėkmingai realizuosime, įgausime didesnį pasitikėjimą savo jėgomis. Galėsime imtis dar rimtesnių projektų, atsiras žmonių, kurie imsis dar didesnių projektų, įrodančių, kad Lietuva pasaulio sėkmingųjų gretose gali būti pilnavertė.

Deja, tenka konstatuoti, kad Lietuvos elitas dažnai nepagrįstai linkęs prisiimti visą atsakomybę už valstybės likimą. Lietuvos valstybės demokratijos kokybė būtų visai kito lygio, jei didieji projektai įgautų žmonių legitimumą. Jei žmonės dalyvautų priimant sprendimą statyti atominę elektrinę, atstatyti Valdovų rūmus. Piliečių tikėjimas, kad ir jie, o ne tik jų demokratiškai išrinkti atstovai, yra tikrieji valstybės kūrėjai, leistų pasiekti didesnį sutelktumą ir solidarumą, kuris toks svarbus tiek bendram pasitikėjimui savo valstybe ir institucijomis, tiek apsisprendimui likti Lietuvoje, o ne žvalgytis uždarbio

Vakaruose.

Viešojoje erdvėje dar atsiranda žmonių, bandančių brėžti takoskyrą tarp socialinės gerovės ir amžinųjų vertybių. Girdimi nedviprasmiški raginimai puoselėti amžinąsias teisingumo, orumo, demokratijos vertybes, smerkiamas piliečių noras siekti gerovės, lyg subalansuota su gamtosauga socialinė gerovė nebūtų Vakarų civilizacijos vertybė. Mūsų politikams vis dar sunku suvokti, kad visuomenė juos vertina ir toliau vertins pagal tai, kaip jie geba realizuoti piliečių teisėtus lūkesčius gyventi pagal Vakarų demokratijos standartus.

Mūsų elitas turi suvokti, kad, nesukūrus tokių galimybių Lietuvoje, norinčiųjų trauktis į Vakarus srautas niekada neišseks.

II Lietuvos Respublikos pagrindinis iššūkis yra ekonominis efektyvumas ir globalus konkurencingumas. Izraelio prezidentas Shimonas Peresas, Jaruzalės universiteto studentų paklaustas, kokią profesiją verta rinktis, patarė: rinkitės tokią profesija, kuri būtų konkurencinga visame pasaulyje. Jei būsite reikalingi kaip profesionalai pasauliui, būsite reikalingi ir Izraeliui.

Ne tik Lietuvos, bet ir viso Europos žemyno pagrindinė problema ta, kad mes pralaimime globalios ekonominės, technologinės ir intelektinės konkurencijos kovą JAV, Kinijai, Pietų Korėjai, Indijai ir sparčiai kylančioms Lotynų Amerikos valstybėms. Vien tik šiais metais pranešta apie bendrovių “Siemens”, “Scheider Electric”, “Philips” padalinių uždarymą stambiausiuose Europos miestuose. Jos traukiasi ir globalios rinkos lyderiams užleidžia savo per daugelį metų iškovotas pozicijas.

Jei nebus stiprios, konkurencingos Europos, nebus ir stiprios Lietuvos. Tai daugiau nei akivaizdu. Ekonominę konkurenciją teks atlaikyti, arba neteksime savo socialinio modelio ir kultūrinės tapatybės, kuriai finansuoti reikia lėšų. ES projektas dėl savo valdymo neefektyvumo, gremėzdiškumo baigia išsisemti. Tai įrodo pietinių ES valstybių viešųjų finansų piramidės, kurios daugelį dešimtmečių buvo ir tebėra finansuojamos skolintomis lėšomis.

Vakarų spaudoje vis dažniau pasigirsta raginimų kalbėti apie glaudesnę ES integraciją, būtiną bendram Europos konkurencingumo, inovatyvumo stiprinimui, prasideda diskusija apie federacinę Europą, kurios valdymo modelis būtų efektyvesnis ir suprantamesnis, palyginti su painiomis, jau išsisėmusiomis ir save, sprendžiant prasiskolinusių ES valstybių problemas, sukompromitavusiomis ES institucijomis.