Tradicinė pramonė Lietuvai reikalinga. Tuo įsitikinęs „Achemos“ generalinis direktorius Jonas Sirvydis.

1989 m. kovo 20 d. Jonavos „Azote“ įvyko sprogimas, po kurio išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako, kilo gaisras. Liepą žalieji prie įmonės surengė mitingą, protestuodami prieš chemijos pramonės plėtrą Lietuvoje.
Praėjo kiek daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų, ir „Achema“ (tas pats buvęs „Azotas“) išrenkama vertingiausia Lietuvos įmone.
„Achemos“ generalinis direktorius Jonas Sirvydis nuo 1964 m. dirba įmonėje, tad puikiai prisimena tą neramų metą. Tiesa, jam pačiam bendrauti su piketuotojais nereikėjo – tuomet jis, kaip pats sako, dirbo už tvoros, tai yra gamyboje, ten prabėgo 27 jo gyvenimo metai. Su žmonėmis kalbėjo tuometis įmonės vadovas, šviesaus atminimo Bronislovas Lubys. Bet vis tiek, prisipažįsta, buvo nemalonu. Taip, buvo toks metas, visų emocinis pakilimas, ir jaunimą sako suprantąs. Bet tuoj pat su švelnia ironija priduria: kiekvienas žmogus turi savo kelią, kaip siekti tikslų. Per aplinkosaugą daug kas ir į politiką nuėjo.

Jonava gyvena iš „Achemos“

J.Sirvydis pripažįsta, kad sovietiniais metais taršai nebuvo skiriama itin daug dėmesio, ši gamykla irgi daugiau teršė, net pušys aplinkui buvo pradėjusios gelsti. Kita vertus, ir tada ta tarša nebuvusi tokia jau baisi. Atkūrus nepriklausomybę, itin daug dėmesio skirta tiek taršos mažinimui, tiek dialogui su visuomene – važinėta po Lietuvą, kalbėtasi su mokytojais, ypač dėstančiais chemiją. „Pasidarėm atviri visuomenei – ir darėm darbus, – paprastai aiškina vienos didžiausių šalies įmonių vadovas. – Ir dabar darom.“
Per nepriklausomybės dvidešimtmetį gamyba „Achemoje“ padidėjo dvigubai, o tarša perpus sumažėjo. Tad galima sakyti, kad teršiama keturis kartus mažiau, pušys vėl žaliuoja.
J.Sirvydis didžiuojasi galįs ramiai žiūrėti Jonavos žmonėms į akis, nereikia gatvėmis vaikštinėti su apsaugininku. Aplinkosaugos srityje „Achema“ yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, yra patekusi tarp dešimties procentų švariausių Europos pramonės įmonių. Net taršos leidimų „Achemai“ lieka parduoti. Tiesa, patyręs įmonės vadovas vis dėlto apsidraudžia: nuo 2013 m. Europos Sąjunga dar griežtina aplinkosaugos reikalavimus, tad tų atliekamų taršos leidimų gali ir nebelikti…
Pašnekovas įsitikinęs: šiandien burnoti prieš „Achemos“ buvimą gali tik tas, kuris nenori dirbti ir net nežino, už ką pinigus gauna. „Visada tokių buvo“, – ironiškai šypteli ir nedaugina šnekos. Jo žodžiais, jonaviškiai puikiai supranta, ką miestui reiškia ši įmonė. Kaip nesupras: mieste, kuriame kiek daugiau nei 33 tūkst. gyventojų, tiesiogiai „Achemoje“ dirba netoli pusantro tūkstančio žmonių, jų atlyginimų vidurkis – 3600 Lt, tai gerokai daugiau negu šalies vidurkis. O jei suskaičiuosime visus tuos, kurie vienaip ar kitaip „minta“ iš „Achemos“, teikdami jai šalutines paslaugas, bus visi penki tūkstančiai, o gal ir daugiau. Tokiam miestui tai didelis skaičius.
Ar ne su stabilia „Achemos“ veikla bus susijęs ir toks faktas, kad per nepriklausomybės dešimtmečius Jonava prarado bene mažiausiai gyventojų – mažiau negu 10 proc. Kiek peržvelgiau, Kauno netektys šiuo požiūriu siekia beveik 20 proc., net, rodos, itin perspektyvaus uostamiesčio Klaipėdos – daugiau negu 14 proc. Gal tik Vilnius kiek mažiau traukėsi – apie 6 proc. Būtų įdomu pamatyti rimtesnių mokslinių tyrinėjimų šiuo aspektu, gal tada mažiau reikėtų kalbėti ir apie verslo vertę. Gal ir ateities strategijos nebeatrodytų tokios miglotos…
Lietuva tos įmonės vertę, ko gero, tik po B.Lubio mirties ėmė deramai suprasti – iki tol tokiam supratimui labiausiai kliudė faktas, kad pasinaudojęs savo neilgu premjeravimu B.Lubys atseit per pigiai, už beveik 31 mln. Lt, tą įmonę su savo kolegomis privatizavo. Nesiimu svarstyti, per didelė ar per maža ta kaina, užteks priminti vieno verslininko mintį, jog B.Lubys sugebėjo susitarti su bankais, kad tuo atveju, jeigu jis laimės privatizavimo konkursą, šie jam duos paskolą užstatant bendrovę; kiti to nesugebėjo, o gal bankininkai jais nepatikėjo.
Kuo labiau tolsta tas privatizavimo metas, tuo svarbesnis atrodo kitas dalykas: žiūrint grynai ekonominės logikos (o verslininkai kitokios ir nepripažįsta), tokios įmonės Lietuvoje neturėtų būti. Ji buvo sukurta pagal Sovietų Sąjungos pramonės logiką, kuri laisvosios rinkos principais gyvenančioje Lietuvoje nebeveikia. Tokios viena žaliava mintančios įmonės kuriamos prie žaliavos šaltinio, blogiausiu atveju – prie uosto. Net ir naftos perdirbimo įmonę pamėgink atrasti ne prie uosto, jeigu ji nėra prie savo naftos šaltinio. „Achema“ neturi nei vieno, nei kito. Todėl tikras stebuklas, kad ji išliko. Matyt, neatsitiktinai įvairių rūšių „ekspertai“ vis nustatydavo trejų metų terminą, per kurį „Achema“ užsilenks. Kai šią vasarą uždaviau tokį klausimą B.Lubiui, jis visai nenustebo ir neįsižeidė, tik priminė, kad net kai kurie premjerai jam yra dėstę tokias pranašystes. O „Achema“ kaip dirbo, taip dirba.
Klausiamas apie ateities prognozes, įmonės vadovas J.Sirvydis sako bent artimiausiu metu nematąs kokių nors ypatingų grėsmių, bet dėl viso pikto apsidraudžia: jeigu ko nors tokio neatsitiks su vieninteliu dujų tiekėju „Gazpromu“. Ta proga, aišku, nepagaili kritikos Lietuvos valdžiai dėl brangių dujų, nepastatyto suskystintų dujų terminalo, tik ta kritika ne tokia žodinga, kaip būdavo B.Lubio.
Dujų kaina – vienas svarbiausių „Achemos“ konkurencingumo pasaulio rinkoje veiksnių, šį įmonė suvartoja apie trečdalį Lietuvos importuojamų dujų. Su antruoju veiksniu – trąšų rinkos svyravimais – išmokta susitvarkyti. Štai ir dabar, kaip pasakoja J.Sirvydis, Europoje vis dar stagnacija, trąšų rinka kritusi; užtat ieškoma kelių į plačią Indijos rinką. Šitokios paieškos – verslo kasdienybė, kas to neišmoko, šios dienos nesulaukė.
Aišku, neslepia J.Sirvydis, reikia palaukti, kol po B.Lubio mirties viskas išaiškės su naujaisiais akcininkais, pasimatys jų požiūris. Tokiai įmonei reikia nuolat atsinaujinti, jei nori išlikti konkurencinga, o tai dešimtys milijonų litų investicijų, tokios investicijos derinamos su akcininkais. Jei jų neskirsi, po keleto metų, žiūrėk, jau nebegalėsi varžytis pasaulyje. Bet jis tiki, kad naujieji akcininkai tai supras. Ko gero, taip ir bus, tuo labiau kad ir pats J.Sirvydis turi ne tokį jau mažą akcijų paketą.
O tiems, kurie nėra akcininkai, svarbu, kad įmonė duoda gana gerai mokamo darbo keletui tūkstančių žmonių, sumoka apie 30 mln. Lt mokesčių. Šiais metais „Achemos“ eksportas sieks apie 2 mlrd. Lt. „Lietuvai tai dideli skaičiai“, – pabrėžia įmonės vadovas. Priminus, kad ir importas jų didelis, J.Sirvydis sako, jog vis tiek lieka bent pusė milijardo gryno perviršio; o juk ir iš importo valstybei nubyra mokesčių, sukuriama darbo vietų.
Pasidžiaugus įmonės sėkme, neįmanoma nepaklausti seniai man rūpimo dalyko: ar galėjo per nepriklausomybės laikų virsmą išlikti daugiau sovietinių laikų pramonės. J.Sirvydis nė nemirktelėjęs atsako: galėjo. Bet pateikia ne kokias politines išvadas ar privatizavimo klaidas, o paprasčiausią atvejį iš savo patirties. Kai B.Lubys dirbo Vyriausybėje, J.Sirvydis buvo įmonės generalinis direktorius. Tai sako išleidęs įsakymą ir su juo supažindinęs darbuotojus, kad visi kabeliai visą laiką bus prijungti prie elektros įtampos. Laikai sunkūs, dujų nėra, daugelis cechų nedirba. Nespėsi sugaudyti – išvogs. Tai esą, jeigu vagia, tegul nutrenkia. „Dėl to galėjau net į kalėjimą pakliūti“, – prisipažįsta. Užtat išsaugojo įmonę sveiką.
Atrodo, smulkmena, bet juk ūkio, taip pat ir pramonės, griuvimas prasidėjo nuo tų pačių smulkiausių dalykų. Pripažinkime: anuo virsmo metu didysis ūkio griuvimas dažnai prasidėjo dar prieš tai, kai rinka ėmė diktuoti, kurios pramonės šakos turi perspektyvą, o kurios ne. Kur buvo daugiau šeimininkiško požiūrio, ten buvo ir daugiau galimybių išlikti.

Didžiausias turtas – žmonės

Klausiamas, kokia įmonėje darbuotojų kaita, J.Sirvydis sako, kad jos faktiškai nėra. „Kartais net galvoju, kad pasikeitimai būtų gerai“, – tarsteli. Net per patį ekonomikos nuosmukį, kai dažnas darbdavys skųsdavosi negalįs išlaikyti žmonių, „Achemoje“ to nebuvo. O labiausiai įmonės vadovą džiugina, kad žmonės čia pat daro karjerą. Kaip ir jis pats, tuomečiame „Azote“ pradėjęs nuo mechaniko. Tokie žmonės, pasak jo, didžiausias įmonės turtas. „Jei žmogus daro karjerą toj įmonėj, jis yra labai vertingas“, – tvirtina vienos didžiausių šalies įmonių vadovas, nebijantis pabrėžti, kad specialistai – tiek inžinieriai, tiek darbininkai specialistai – yra didžiausias kiekvienos įmonės turtas.
„Kartais žmonės galvoja: turėsiu pinigų, ir viskas eisis gerai, – dėsto savo požiūrį J.Sirvydis. – Niekai. Jeigu tu neturi specialistų, tą patį darbą padaryti kainuos dvigubai trigubai brangiau. Žmones reikia ugdyti, barti, auklėti – bet išlaikyti.“ Todėl jis su šiokia tokia ironija žvelgia į dabar madingą idėją, kad žmones, ypač vadovus, reikia keisti, rotuoti. Tas rotavimas, sako, brangiai kainuoja. Ir tuoj pat sau būdinga maniera sušvelnina: bent jau gamyboje šitaip. „Pirmiausia žmones reikia vertinti, – pabrėžia J.Sirvydis. – Aš žmones vertinu ir gerbiu – nesvarbu, ar jis darbininkas, ar kas.“
Kad tai ne šiaip skambūs žodžiai, kuriuos nesunkiai pakartotų turbūt kiekvienos įmonės vadovas, parodė ši krizė, kuri „Achemą“ stipriai palietė. Pasak J.Sirvydžio, per krizę, kai dalis cechų stovėjo, visiems direktoriams algos buvo sumažintos perpus – ką jau kalbėti apie išgaravusias premijas. O žemesnės grandies darbuotojams – nuo darbininko iki pat cecho viršininko – atlyginimai nebuvo mažinami. Už prastovas, kai visai nedirbama, buvo mokamas minimumas. Bet ir tai žiūrėta, kad žmogus negautų mažiau kaip tūkstantį litų per mėnesį (čia tuo atveju, jeigu prastova ilgiau užsitęsia). „Jei išeidavo mažiau negu tūkstantis litų, primokėdavom iki tūkstančio, – paaiškina. – Nieks negavo mažiau negu tūkstantį.“
Šitaip elgiantis su žmonėmis galima tikėtis tikro, ne apsimestinio lojalumo.
„Achema“ pati stengiasi turėti į įvairius postus parengtų žmonių, kad kokiam išėjus neliktų tuštumos. Bet J.Sirvydis pabrėžia bendrą bėdą – sumenkusį inžinerinių specialybių populiarumą. Be to, sako, ir inžinieriai dabar išleidžiami nepakankamo lygio, atėjęs po aukštosios mokyklos toks inžinierius dar bent pusmetį turi būti mokomas, kol galės savarankiškai dirbti.
Ir dar vienas dalykas jam kelia nerimą – naujoji inžinierių ir vadovų karta pernelyg linkusi pasitikėti kompiuteriais, vadovauti gamybai iš kabineto. Taip, direktorius pripažįsta, kad beveik viskas įmonėje automatizuota, kompiuterizuota, tačiau jam neįsivaizduojama, kad cecho vadovas ar cecho specialistai bent keletą kartų neapeitų savo valdų ir viską stebėtų iš kabineto. Su šitokiu požiūriu sakosi stipriai kovojantis. „Kompiuteris nieko nepadaro, tai tik darbo įrankis – daro žmonės“, – tokia jo principinė nuostata.

Sunkiu metu negalima išeiti

Pats J.Sirvydis tvirtina labai daug mokęsis ir dabar visą laiką mokąsis – sparčiai kintantis gyvenimas to reikalauja. Kad ir minėti vis griežtėjantys Europos Sąjungos reikalavimai: turi juos iš anksto numatyti, jiems ruoštis, o ne sekti iš paskos.
O šiaip, sako, jam labai padėjo ir padeda tai, kad jis ūkininko vaikas, niekada nepraradęs ūkiško požiūrio. Jo įsitikinimu, ūkiškas požiūris visais laikais, visokiomis aplinkybėmis yra didelė vertybė: „Galima juoktis, kad nuo plūgo pirma ar antra karta – bet plūgas daug ko išmoko. Mąstymas visai kitas.“
Jei valdžios vyrai turėtų daugiau ūkiško mąstymo, gal ir energetikos srityje būtų mažėliau nesibaigiančių pervartų. O juk nuo to, kaip bus susitvarkyta su energetika, jo įsitikinimu, labai priklauso ir visos Lietuvos pramonės ateitis. Kaip vieną didžiausių absurdų J.Sirvydis mini faktą, kad dvi „Achemos“ kogeneracinės elektrinės, į kurias investuota apie 170 mln. Lt, stovi, nes už savo pačių pasigamintą elektrą reikalaujama mokėti VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos mokestį). Tiesa, atrodo, kad nuo kitų metų tas mokestis už savo reikmėms pasigamintą elektrą bus mažesnis.
Vis dėlto J.Sirvydis nelinkęs skųstis. Visą laiką kalba su šiokia tokia ironija ir saviironija; kita vertus, junti, kad tai ir tam tikra savigyna. Pats pripažįsta: „Jei viską imčiau į galvą, seniai manęs gyvo nebūtų.“ Bet tuoj pat pasitaiso į viską labai rimtai žiūrįs, juk tokia įmonė – tai kaip maža valstybėlė. Tik nemėgsta amžinai verkiančių ir dejuojančių. Mes čia, Lietuvoje, sako, tikrai nesame tokie bėdžiai.
O ko išties pasigenda – tai padorumo. „Jei padorumo būtų daugiau, viskas kitaip apsiverstų“, – įsitikinęs pramonės veteranas.
J.Sirvydžio darbo biografijoje yra sausas faktas: nuo 1951 iki 1958 m. – Nibeginsko miškų pramonės kombinato „Tomles” (Tomsko sritis, Rusija) vairuotojas. Čia tas tradicinis mokestis – Sibiras – už tėvų ūkišką protą. Tėvai jau buvo seni, tad reikėjo dirbti. Taip nuo penkiolikos metų ir dirba. Sako neįsivaizduojąs, kaip be darbo reikės gyventi. Klausiamas, ar neketina trauktis, juk jam jau 75-eri, prisipažįsta senokai pagalvojąs. Bet užėjo krizė – nėra kaip sunkiu metu išeiti. „Būtų negražu, – paprastai sako, – kad paimu ir išeinu. Dabar vėl: prezidento netekimas mums didelis smūgis, tai vėl būtų negražu pabėgti.“
Tokia jo gyvenimo samprata. „Reikia truputį net išdidumo turėti“, – į šiuos žodžius telpa ne tik „Achemos“ vadovo J. Sirvydžio, bet ir visos jo kartos gyvenimo filosofija.