ESN ISM nuotr.

„Keista vykti į šalį, apie kurią nieko nežinai“, – sakė mano draugas iš Prancūzijos. Praėjusį pavasario semestrą jis praleido Vilniuje, į kurį žada trumpam sugrįžti kovą, nes nori… patikrinti, ar vakarėliai „Salento“ klube vis dar tokie geri“. Mums besišnekučiuojant jo cigarečių dūmuose paskendusiame bute Paryžiuje, jis užsiminė, kad istorijomis iš Vilniaus sužavėjo draugus – jie nori atvykti į Lietuvą, bet bijo. Bijo, nes nieko apie ją nežino. Turbūt nerastų ir žemėlapyje.

Aušra Jurgauskaitė, euroblogas.lt

Nuo visų baimių ir nežinios į Lietuvą atvykusius studentus gelbėja organizacijos, kurių pagrindinis rūpestis − integruoti mainų programos studentus. Jų sukviesti mentoriai arba buddies ne tik atvykusiam studentui perduoda bendrabučio raktus ar pakloja švarią patalynę, bet ir pasitinka oro uoste, padeda įsigyti studento pažymėjimą, transporto kortelę, galbūt aprodo Vilnių, skatina įsitraukti į mainų programos studentams organizuojamus renginius.

Viena tokių organizacijų – „Erasmus Student Network“ (ESN), 1989 metais įkurta Utrechte, Olandijoje. Šiuo metu organizacija aprėpia 32 valstybes. Jos šūkis: studentai padeda studentams.

Padeda išvengti poerasmusinės depresijos

ESNiečiai atlyginimo negauna, dalyvavimas organizacijoje ar mentorystės programoje grįstas savanorystės principu. Kas skatina įsitraukti į šią veiklą? Kai kuriuose universitetuose tai prideda papildomų balų, jei studentas pats nori išvykti pagal „Erasmus+“ programą. Kai kuriuos, jau grįžusius po „Erasmus+“ studijų, tai gelbėja nuo poerasmusinės depresijos ir padeda vėl įsitraukti į tarptautinę aplinką. Kai kuriems tai yra būdas save realizuoti mėgstamoje srityje.

„ESN padėjo įgyti draugų ne tik Europoje. Tapau drąsesnė, labiau pasitikiu savimi. Galima būtų vardinti ir vardinti. Turbūt kiekvienas žmogus atranda savų pliusų, mano būtų tokie. Be to, įgavau organizavimo, šiek tiek biudžeto planavimo ir apskaitos įgūdžių“, – pasakojo ESN Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU)prezidentė Indrė Merkelytė.

Iš viso bendravau su trijomis – VGTU, Vilniaus universiteto (VU) ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto – ESN prezidentėmis. Jos gana vieningai pastebėjo, kad didžiausi organizacijos rūpesčiai − sudėlioti pirmosios integracinės savaitės renginius, į juos pritraukti kuo daugiau žmonių, pasirūpinti, kad studentus pasiektų aiški informacija.

Kasmetiniai futbolininkų antplūdžiai

„Į keliones studentai visada važiuoja, bet į renginius pritraukti kiek sunkiau“, – sakė ESN VU prezidentė Živilė Rugieniūtė. Anot jos, tarp „Erasmus+“ studentų taip pat populiarūs sporto renginiai, ypač futbolo – praėjusį pavasarį futbolo turnyre dalyvavo 18 komandų, prisijungė ir kitų universitetų studentai.

Rečiausiai į Lietuvos universitetus atvyksta studentai iš Azijos ir Afrikos šalių. Tarp kitko, šiemet VU sulaukė studento iš Fidžio.

Tai kaip čia taip − į krepšinio fanatikų šalį atvykę studentai žaidžia futbolą? Atsakymas paprastas – daugumą atvykusiųjų sudaro italai, ispanai ir prancūzai, kuriems krepšinis – ne religija, o barą, kuriame rodytų, pavyzdžiui, Europos krepšinio čempionatą, jų šalyse rasti sunku. (Rečiausiai į Lietuvos universitetus atvyksta studentai iš Azijos ir Afrikos šalių. Tarp kitko, šiemet VU sulaukė studento iš Fidžio).

ESN organizacija rūpinasi ne tik studentų laisvalaikiu, bet ir siekia palengvinti jų kasdienybę. ESN VU prezidentė Živilė Rugieniūtė pasakojo, kad derinama, jog universiteto valgyklose šalia lietuviško būtų pateiktas ir angliškas meniu, siekiama, kad universiteto informacinės svetainės būtų ir anglų kalba.

Su tokiomis problemomis netenka susidurti tarptautiniam ISM universitetui – jie neturi valgyklos, o be to universitete visi kalba angliškai. Didesnis galvos skausmas jo ESN komandai – žinoti tiksliai, kiek žmonių kokiame renginyje dalyvaus bei motyvuoti pačius mentorius aktyviai atlikti savo pareigas.

Geriausia reklama – draugų rekomendacijos

Studentų organizacijų vadovės pastebi tendenciją, jog rudenį studentų atvyksta dvigubai daugiau nei pavasarį. ESN ISM prezidentės Gretos Skridailaitės teigimu, to priežastis dažniausiai tai, kad užsienio universitetuose semestrai prasideda ir baigiasi gana skirtingu laiku – dažnai jų egzaminų sesija būna vasarį, nuo kurio lietuviškuose universitetuose jau prasideda naujas semestras.

Rudenį studentų atvyksta dvigubai daugiau nei pavasarį.

Kiekviena atvykusių „Erasmus+“ studentų laida skiriasi: „Vieni studentai buvo labai aktyvūs, jie patys feisbuke buvo sukūrę įvykį „ESN VU goes shopping to IKI“: sukūrė įvykio aprašymą tokiu pačiu stiliumi, kaip mes rašome ir parašė, − tada dar litai buvo, − „pasiimk 20 litų ir einam šopintis“. Padarė net cover photo. Mes žiūrėjom į tą jų sukurtą įvykį ir nesupratome, kas vyksta. Bet ten dar buvo parašyta, kad jei jie surinks 100 žmonių – iškeps savo mentoriams keksiukų, kurių, deja, neiškepė, nes surinko tik apie 50“, – prisiminė Živilė Rugieniūtė.

Gražios merginos, nepažinta Rytų Europa, mažos kainos, „vienintelis pasirinkimas sąraše“ bei draugų rekomendacijos – pagrindiniai dalykai, viliojantys užsieniečius pasirinkti Lietuvą.

ESN VGTU prezidentė Indrė teigė, kad išskirtiniausia jos girdėta atvykimo į Lietuvą priežastis buvo papasakota vieno olando: „Jis pasakė koordinatoriui savo universitete, kad nori vykti pagal mainų programą į kokią nors kitokią šalį nei visi kiti, ir jam atsakė: „Na, į Lietuvą dar niekas iš mūsų universiteto nevyko.“ Tokio argumento jam užteko atvykti į Lietuvą ir VGTU.“

Studentai, grįžę namo po mainų programos, skleidžia kalbas apie kerintį Vilnių ir… puikius mentorius.

Kaip ir mano draugas prancūzas, taip ir kai kurie kiti „Erasmus+“ studentai, grįžę namo po mainų programos skleidžia kalbas apie kerintį Vilnių ir… puikius mentorius. „Šiemet atvažiavo viena brazilė. Ir lygiai prieš metus taip pat buvo viena brazilė. Susisiekiau su čia jau buvusia studente ir išsiaiškinau, kad jos draugės. „Skirk jai gerą mentorę, paprašė ji“, – pasakojo Živilė Rugieniūtė, vėliau pridūrusi, kad kartais Vilniaus universitete pabuvę studentai savo draugams rekomenduoja net konkretų mentorių. Žinoma, visko būna ir kartais patys mainų programos studentai nelabai palaiko ryšį su mentoriais, arba atvirkščiai.

Abipusis kalbos barjeras

Skirtingai nei VGTU ar VU, ISM universitete Greta Skridailaitė įgyvendino iš Austrijos parsivežtą patirtį, kad ne vienas mentorius rūpintųsi vienu ar keliais studentais, o keli mentoriai rūpintųsi keliais studentais ir bendrautų grupelėse. Nes juk taip smagiau.

Visgi kartais su mainų programos studentais pasitaiko nemalonių situacijų. Būna atvejų, kuomet tenka susidurti su teisėsauga dėl… gėrimo arba šlapinimosi viešose vietose. Na, bet viešojo transporto keleivių kontrolė jiems būna gana gailestinga. „Studentai aiškina viską angliškai, o kontrolieriai angliškai nemoka, tai tiesiog juos praleidžia“, – sako Živilė. Tokioje situacijoje anglų kalbos nemokėjimas lyg ir palankus mainų programos studentams, nors ir nesąžiningas lietuvių atžvilgiu, kurių joks pasiteisinimas dėl neapmokėtos kelionės transportu neišgelbėja.

Tačiau jei nemoki lietuviškai, pasitaiko problemų sprendžiant sveikatos klausimus. Studentams tenka bandyti kelias medicinos vietas, kol būna priimti. Tai lemia ne tik nesusikalbėjimas, bet ir problemos dėl sveikatos draudimo.

„Vienas studentas buvo užpultas, jam sulaužė žandikaulį. Vaikinui reikėjo kovoti, kad jį apžiūrėtų. Tai išėdė daug nervų ir jam, ir mums. Tačiau po truputį matau, kad atsiranda, kur galima kreiptis, bet norėtųsi, kad būtų lengviau“, – aiškino ESN ISM prezidentė Greta Skridailaitė.