Trumpasis interviu
Kodėl atsiranda tėvų, aktyviai besipriešinančių skiepams?
“Man paskambina gydytojas ir klausia, ar verta sūnų skiepyti nuo meningokoko infekcijos. Aš jam pasakiau, kad jei jo sūnus kainuoja 100 eurų, tada tegu neskiepija”, – interviu “Veidui” teigia Lietuvos infektologų draugijos vicepirmininkas prof. Alvydas Laiškonis.
Gabija SABALIAUSKAITĖ
– Kaip vertinate sprendimą priimti į darželius tik tuos vaikus, kurių tėvai pateikia pažymas apie skiepus nuo tymų, raudonukės ir poliomielito?
– Per 45 metus infektologijos praktikos, kai studijavau, pradėjau dirbti, mačiau vaikų, kurie dėl poliomielito liko neįgalūs, vaikų, kurie mirė nuo raupų. Šį nutarimą galiu vertinti tik teigiamai, nors jis, mano nuomone, priimtas šiek tiek per vėlai. Privalome saugoti savo vaikus, kurių ir taip turime mažai.
– Reikalaujama pristatyti pažymas apie vakcinas nuo trijų ligų, bet ar šio sąrašo nereikėtų papildyti?
– Manau, ateityje kuris nors sveikatos apsaugos ministras išdrįs tai padaryti.
– Kodėl atsiranda tėvų, aktyviai besipriešinančių skiepams?
– Pastaraisiais metais daug keliaudamas po Lietuvą supratau, kad žmonėms trūksta patikimos informacijos apie skiepus, nes tik nedidelė dalis žinių žmones pasiekia iš medikų. Būtent todėl į vakcinas imama žiūrėti skeptiškai, šią nuomonę visuomenėje pristato inteligentiškos, išsilavinusios moterys, tačiau jos vargiai žino skiepų istoriją ir turi imunologijos žinių, kurios kalbant apie vakcinas yra būtinos.
Man teko nemažai bendrauti su „interaktyviomis“ mamomis. Bendrauti ir įtikinti dalį tėvų yra sunku, tačiau kai paaiškini, kaip formuojasi imunitetas, kad nuo pat vaikystės turime žalingų mikroorganizmų, kad skiepų reikia anksti, nes motina savo kūdikį gali apsaugoti 2–3 mėnesius, ir tai, jei yra persirgusi tomis ligomis, mamos supranta skiepų reikšmę.
Galiu drąsiai mesti akmenį į medikus rengiančias aukštąsias mokyklas, nes gydytojai jas palieka nelabai išmanydami imunologiją.
Dažnai tėvai mano, kad skiepai nereikalingi, nes mikrobai, sukeliantys tam tikras infekcines ligas, neva jau yra išnykę. Šitai, sakyčiau, yra geros Sovietų Sąjungos ir pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio skiepų politikos pasekmė. Todėl pirmuosius dešimt nepriklausomybės metų neturėjome tokių tragedijų, kokių turime šiandien.
Galiu drąsiai mesti akmenį į medikus rengiančias aukštąsias mokyklas, nes gydytojai jas palieka nelabai išmanydami imunologiją, ir kai kurie šeimos gydytojai, norėdami išvengti galimų nemalonumų, kad ir dėl galimo šalutinio vakcinų poveikio, pataikauja tėvams ir pataria neskiepyti vaikų.
Man paskambina gydytojas ir klausia, ar verta sūnų skiepyti nuo meningokoko infekcijos. Aš jam pasakiau, kad jei jo sūnus kainuoja 100 eurų, tada tegu neskiepija.
Įsivaizduokite 100 žmonių, iš kurių 5 – vagys, o 95 – užsiūtomis kišenėmis. Greičiausiai 5 vagims nepavyks nieko pavogti, bet taip nenutiks, jei iš tų žmonių 50 bus neužsiūtomis kišenėmis.
Nuo praėjusių metų nemokamai skiepijama ir nuo plaučių uždegimo, pneumokokinės infekcijos. Mamos klausia: dar vienas skiepas? Bet kai paaiškini, kad „svetimi“, kito vaiko pneumokokai, kurių savo nosiaryklėje turi maždaug 30 proc. vaikų, yra kenksmingi, priešingai nei „nuosavi“, gali sukelti ausų, sinusų uždegimus, tada jų nuomonė pasikeičia.
Tarkime, jei persergame vėjaraupiais, gali būti, kad senatvėje susirgsime juostine pūsleline. Bet jei mama paskiepys vaiką nuo vėjaraupių, ji gali įteikti jam dovaną – senatvėje jis juostine pūsleline nesusirgs.
Mano galva, jei šeimos gydytojai turėtų laiko ir noro kiekvienam pacientui paaiškinti apie įvairių skiepų naudą, skiepijamasi būtų aktyviau.
– Europoje prasidėjus antivakcininiams judėjimams sumažėjo skiepijimo apimtys. Kokios to pasekmės?
– Nyderlanduose, kur atsirado sekta, neleidžianti skiepyti vaikų nuo tymų, ir Prancūzijoje registruojami tymų protrūkiai, susirgimai skaičiuojami ne dešimtimis, bet šimtais ir tūkstančiais.
Kai skiepijimų mažėja, kyla ir poliomielito grėsmė. Juk prieš dvejus metus didelis šios infekcijos protrūkis kilo vienoje Vidurio Azijos respublikoje, kur buvo paskiepyta beveik visa populiacija. Ligos niekur nedingo.
Pavyzdžiui, JAV grįžtama prie, galima sakyti, prievartos, kai tėvai turi apmokėti infekcine liga susirgusio, nuo jos neskiepyto, vaiko gydymo išlaidas.
– Kaip Europoje elgiamasi su antivakcininiais judėjimais?
– Prancūzijoje tėvai stebisi, kad dar yra šalių, kuriose neskiepyti vaikai priimamai į kolektyvą. Jeigu vaikai yra paskiepyti, apsaugome ir tuos vaikus, kurie dėl kokių nors medicininių priežasčių negali būti skiepijami.
Diskusijose pateikiu paprastą pavyzdį: įsivaizduokite 100 žmonių, iš kurių 5 – vagys, o 95 – užsiūtomis kišenėmis. Greičiausiai penkiems vagims nepavyks nieko pavogti, bet taip nenutiks, jei iš tų žmonių 50 bus neužsiūtomis kišenėmis.
– Vis dėlto dalis tėvų, ko gero, nepriima jokių mokslu pagrįstų argumentų?
– Tikrai taip. Toks nusistatymas primena sektą, kurios nariams, tarkime, neleidžiama perpilti kraujo. Kartą gyvenime man teko susidurti su tokiu atveju, kai tėvai, vaiką atvežę į ligoninę, neleido jam perpilti kraujo. Šią procedūrą teko atlikti slapta, vaikas išgyveno, bet tėvai nieko apie tai nesužinojo. Kartais tenka paminti Hipokrato priesaiką, jei vaikas gali žūti dėl kvailumo. Apie tai žinojome trise – aš, budintis gydytojas ir slaugytoja. Gyvybę išgelbėjome.
Loading ...